Sprendimo būtinybė buvo grindžiama tuo, kad Kontrolės ir audito tarnyba šiuo metu nebegali visaverčiai vykdyti savo funkcijų – iš tarnybos pasitraukė kontrolierė ir kita darbuotoja. Tačiau šiandien jau skiname vaisius to, apie ką buvo perspėta gerokai anksčiau. Kai nepriklausomos kontrolės institucijos signalai nėra girdimi, kai į klausimus dėl jos veiklos nepriklausomumo žiūrima kaip į konfliktą, o ne kaip į rimtą perspėjimą, anksčiau ar vėliau ateina momentas, kuomet reikia skubiai ieškoti, kas tą kontrolę atliks.
Šio sprendimo skuba dabar aiškinama būtinybe kuo greičiau paimti paskolą darželio „Eglutė“ rekonstrukcijai užbaigti dar šių metų pabaigoje. Suprantu šį tikslą. Niekas nesako, kad Savivaldybė neturi tęsti svarbių projektų ar užtikrinti jų finansavimo. Tačiau kyla principinis klausimas: ar dėl skubos, susijusios su konkrečiu finansiniu sprendimu, galime taip lengvai susilpninti pačios kontrolės institucijos veikimo principus? Ar galima nepriklausomą kontrolę prisiminti tik tada, kai jos parašo reikia tam, kad būtų galima įgyvendinti kitą Savivaldybės sprendimą?
Ypač svarbus yra pasirinkto žmogaus statusas. Į Kontrolės ir audito tarnybos vadovo pareigas laikinai perkeliamas valstybės tarnautojas, dirbantis Savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriuje. Skyrius yra Savivaldybės administracijos struktūros dalis, skyriaus, jo darbuotojų veikla glaudžiai susijusi su vykdomąja valdžia – meru ir administracijos direktoriumi. Gi Kontrolės ir audito tarnyba yra visiškai kitokio pobūdžio institucija – ji nėra pavaldi merui ar administracijos direktoriui, jos veikla susieta su Savivaldybės taryba ir jos nepriklausomumo principu.
Todėl negalima apsimesti, kad tai tėra paprastas darbuotojo perkėlimas iš vienų pareigų į kitas. Žmogus iš administracijos struktūros laikinai perkeliamas vadovauti institucijai, kurios viena esminių funkcijų yra nepriklausomai vertinti vykdomosios valdžios veiklą. Tai kelia natūralų klausimą dėl institucinės nepriklausomybės ir galimo interesų konflikto. Net, jei konkretus darbuotojas yra aukštos kvalifikacijos ir profesionalus, pati situacija reikalauja daug didesnio aiškumo negu buvo pateikta Tarybai.
Todėl prieš svarstant sprendimą norėjau išgirsti paties perkeliamo darbuotojo poziciją. Dar prieš posėdį paprašiau mero pakviesti jį į Tarybos posėdį, kad būtų galima užduoti kelis elementarius klausimus: ar jis supranta, kad laikinai perkeltas į Savivaldybės kontrolieriaus pareigas turės įvykdyti ne tik vieną konkrečią funkciją paskolai paimti, o visas įstatyme nustatytas Savivaldybės kontrolieriaus funkcijas? Ar jis pasirengęs prisiimti atsakomybę už nepriklausomos Savivaldybės kontrolieriaus tarnybos veiklą? Kaip jis vertina savo ankstesnio darbo administracijos struktūroje ir naujų pareigų suderinamumą, nepriklausomumo santykį?
Tačiau darbuotojas į posėdį nebuvo pakviestas. Paklausus mero, kodėl šis nedalyvauja, meras pareiškė, kad mano prašymo žinutės neskaitė ir prašymo nematė. Ir suskato aiškinti, kad į Savivaldybės kontrolieriaus pareigas perkeliamas darbuotojas yra visiems žinomas, ypač atsidavęs Savivaldybei, stiprus specialistas, kad Taryboje jam užduodami klausimai būtų „politikavimas“, jo „egzaminavimas“. Meras paragino „nežaisti politikos“, nes Savivaldybei esą reikia šio žmogaus pagalbos, o jis sutiko ją suteikti.
Tačiau būtent čia ir kyla esminis nesusipratimas. Tarybos nario klausimai nėra darbuotojo egzaminavimas. Tai yra Tarybos pareigos dalis. Kai Tarybai teikiamas sprendimo projektas, kuriuo žmogus laikinai perkeliamas į nepriklausomos kontrolės institucijos vadovo pareigas, visiškai normalu ir būtina išsiaiškinti, ką tas žmogus ketina daryti ir kaip supranta jam teksiančią atsakomybę.
Dar daugiau – per posėdį paaiškėjo, kad mero ir administracijos vadovybės pozicijos dėl šio perkėlimo apimties neatrodo visiškai vienodos. Meras buvo pasisakęs, kad darbuotojo reikia konkrečiai vienai funkcijai atlikti, o iš administracijos pusės buvo girdima, kad jam tektų vykdyti ne vieną, bet daugiau kontrolieriaus funkcijų. Darbuotojas, perkeliamas į Savivaldybės kontrolieriaus
pareigas, jau pagal sprendimo projektą ir jo aiškinamąjį raštą turi vykdyti šiai pareigybei priskirtas visas funkcijas. Todėl klausimas – jis perkeliamas „vienai išvadai“ ir parašui po ja ar realiai visoms kontrolieriaus funkcijoms vykdyti – tikrai nėra formalus. Tai yra esminė sprendimo turinio dalis.
Sprendimo projektas, kurį merui palanki Tarybos dauguma patvirtino, neatitinka mero ir kitų jam pritarusiųjų deklaruoto tikslo.
Dar vienas posėdžio epizodas taip pat buvo iškalbingas. Meras paklausė, ar aš, kaip opozicijos lyderė, o vėliau jau kaip Tarybos narė, kreipiausi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu inicijuoti Viešojo valdymo agentūros atsakymo atšaukimą. Į šį klausimą atsakiau aiškiai – su tokiu prašymu nesikreipiau. Kaip opozicijos lyderė kreipiausi dėl Tarybai teikiamo sprendimo projekto į Savivaldybės kontrolieriaus pareigas perkelti Savivaldybės administracijos darbuotoją teisėtumo. Patvirtinusi, kad gavau atsakymą, pasisiūliau jį paviešinti. Tarybos narei Justei Stonkutei paprašius perskaityti Vidaus reikalų ministerijos atsakymą, tą ir padariau.
Manau, šis epizodas taip pat daug pasako apie sprendimo svarstymo atmosferą. Užuot diskutavus apie patį sprendimą, jo pagrįstumą ir galimas pasekmes, dėmesys buvo nukreiptas į mano, kaip opozicijos atstovės, veiksmus ir tariamus kreipimosi motyvus. Akivaizdu, kad taip buvo bandoma sumenkinti mano, kaip opozicijos lyderės ir Tarybos narės, veiksmus bei sukelti abejonių dėl jų motyvų.
Šioje istorijoje ne mažiau svarbus ir mero bendravimo su Taryba, o tiksliau – jos opozicija, aspektas. Į klausimus atsakoma ne argumentais, o pamokymais, patyčiomis. Tarybos nariui, kuris nori išsiaiškinti sprendimo esmę, pasiūloma „nežaisti politikos“.
Ne mažiau iškalbinga ir tai, kad opozicijos atstovams kalbant, jų pasisakymai pertraukiami, įsiterpiama į kalbančiojo mintį, o kartais dar nebaigus išsakyti argumentų juos imamasi „apibendrinti“. Toks „bendravimas“ nekuria konstruktyvios diskusijos ir neparodo pagarbos Tarybos nario mandatui. Priešingai – susidaro įspūdis, kad nepatogūs klausimai, kitokia nuomonė ar kritiški argumentai tildomi visais įmanomais būdais.
Tačiau Tarybos posėdis nėra vieta, kur valdantieji auklėja opoziciją, kaip jai derėtų elgtis. Opozicijos atstovų pareiga nėra patogiai pritarti daugumos sprendimams. Jų pareiga – klausti, tikrinti, abejoti ir reikalauti atsakymų, ypač tada, kai sprendimai susiję su viešuoju interesu ar nepriklausomos kontrolės institucijos likimu. Tarybos narys nėra administracijos pavaldinys ir neprivalo tyliai pritarti tam, ką pateikia meras ar administracija.
Dar vienas mero bendravimo bruožas jau tampa savotiška posėdžių tradicija. Po opozicijos klausimo ar pasisakymo meras dažnai pareiškia: „Dabar aš apibendrinsiu.“ Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų atrodyti kaip natūralus noras susisteminti diskusiją. Tačiau problema atsiranda tuomet, kai toks „apibendrinimas“ tampa ne diskusijos susisteminimu, o bandymu ją nukreipti merui patogia linkme.
Tuomet opozicijos iškelti klausimai ir argumentai tarsi nustumiami į šalį, o vietoje jų pateikiama jau mero suformuota situacijos interpretacija. Kitaip tariant, nebe atsakoma į klausimą, o paaiškinama, kaip tas klausimas turėtų būti pagal jį suprastas.
To neturėtų būti – meras nėra diskusijos teisėjas, kuris paskutiniu žodžiu nustato, ką iš tiesų turėjo mintyje Tarybos nariai. Jis yra vienas Tarybos sprendimų priėmimo proceso dalyvių. Gi Tarybos nariai turi teisę užduoti klausimus, išsakyti kritiką ir gauti argumentuotus atsakymus, o ne jų pasisakymų „apibendrinimą“ pagal mero pasirinktą interpretaciją.
Demokratinė diskusija nėra tada, kai vienas kalba, o kitas leidžia kalbėti. Demokratinė diskusija yra tada, kai leidžiama išsakyti ir nepatogią nuomonę, į ją atsakoma argumentais, o ne pamokymais, pertraukinėjimu ar bandymu paskutiniu žodžiu perrašyti tai, kas buvo pasakyta.
Dar daugiau klausimų kelia tai, kad šioje istorijoje jau anksčiau buvo kalbama apie Kontrolės ir audito tarnybos situaciją. Kai iš tarnybos vienu metu pasitraukia kontrolierė ir darbuotoja, negalima apsimesti, kad tai tik personalo klausimas. Tai yra institucinis signalas. Apie problemas, nepriklausomumą, audito apimtis, veiklos planavimą ir tarnybos santykį su vykdomąja valdžia buvo kalbama dar anksčiau.
Pats meras Kontrolės komiteto posėdyje, kai buvo sprendžiamas kontrolierės atleidimo klausimas, pareiškė, kad „šitos situacijos nebūtų buvę“, jeigu Tarybos nariai Giedrius Petreikis ir Jolanta Gedvilaitė nebūtų „politikavę“ ir „nenustatinėję kontrolierės prieš administraciją“. Taip pat buvo teigiama, kad su kontroliere buvo dirbama tinkamai, kol „neįsijungė du Tarybos nariai“.
Tokie pasisakymai kelia labai rimtų klausimų. Ar Tarybos nariai, keliantys klausimus dėl kontrolės institucijos nepriklausomumo, iš tiesų yra problemos dalis? Ar problema vis dėlto yra tai, kad institucija pradėjo kelti nepatogius klausimus vykdomajai valdžiai?
Jeigu kontrolierės pasitraukimą galima paaiškinti tuo, kad ji „susidėjo“ su opozicija ar kad kažkas „įsijungė“, tada mes nebesprendžiame institucijos problemos. Mes bandome surasti kaltuosius dėl to, kad kontrolė apskritai veikė taip, kaip ir turi veikti nepriklausoma kontrolės institucija – kėlė klausimus, vertino riziką ir nesiderino prie to, kam tie klausimai galėjo būti nepatogūs.
Opozicija šiuo klausimu laikosi nuosekliai. Mes nesame prieš Kontrolės ir audito tarnybos veiklos tęstinumą. Priešingai – būtent todėl, kad norime, jog tarnyba veiktų, turime teisę klausti, ar siūlomas sprendimas iš tiesų užtikrina jos nepriklausomumą ir tinkamą veikimą.
Balsuodami prieš šį sprendimą mes nebalsavome prieš žmogų. Nebalsavome prieš paskolos paėmimą. Nebalsavome prieš darželio „Eglutė“ rekonstrukcijos užbaigimą. Mes balsavome prieš sprendimą, kuris, mūsų vertinimu, neatsako į esminį klausimą – kaip užtikrinti, kad Savivaldybės kontrolė būtų ne formali, bet reali ir nepriklausoma.
Šiandien jau skiname ankstesnio požiūrio į Kontrolės ir audito tarnybą vaisius. Kai tarnybai nebelieka, kas vadovauja, ir nebelieka darbuotojų, staiga atsiranda skuba, nes reikia paskolos, reikia išvados, reikia užbaigti projektą. Tačiau nepriklausoma kontrolė negali būti institucija, kuri prisimenama tik tada, kai jos parašo prireikia vienam ar kitam veiksmui.
Kontrolės ir audito tarnyba nėra mero, administracijos ar opozicijos priešas. Ji nėra „baubas“. Ji yra viena demokratinės savivaldos apsaugų. Jos paskirtis – tikrinti, vertinti riziką, pastebėti problemas ir padėti Tarybai kontroliuoti vykdomąją valdžią.
Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra vien tai, kas laikinai eis kontrolieriaus pareigas. Svarbiausias klausimas – kokios kontrolės norime Kretingoje. Tokios, kuri nepriklausomai klausia ir gali pasakyti „ne“, ar tokios, kuri patogi Savivaldybės vadovams. Demokratija prasideda nuo labai paprasto dalyko – nuo teisės klausti. Ir jeigu kiekvienas nepatogus klausimas tampa „politikavimu“, o kiekvienas bandymas gauti atsakymą – „egzaminavimu“, tuomet problema jau nebe opozicijoje.
Tai – politinės kultūros problema. Pagarba demokratijai prasideda labai paprastai – nuo gebėjimo išklausyti nepatogų klausimą ir į jį atsakyti.
Ar tai Kretingoje – demokratijos pabaiga? Ar tik – krizė?
