„Penkeri Kretingos ligoninėje nėra daug, bet, manau, pėdsaką būsiu palikęs. Gal ir dar ką nors naudingo nuveikti pavyks“, – šypsojosi R. Sakalauskas. Jis prisipažino esąs perfekcionistas. Jeigu ko nors imasi, iš savęs reikalauja kuo geresnio rezultato. Tai tikriausiai jį ir veda per gyvenimą. „O tie asmeniniai metai… Man pačiam sunku priprasti, pripažinti, kad jų jau turiu tiek“, – atviravo pašnekovas.
„Pajūrio naujienos“ vyr. gydytojo paklausė, ko jubiliejaus proga palinkėtų pats sau?
– Nors ir banalu, bet – sveikatos. Juk sakoma, kad žmogus pusę amžiaus dirba, o kita pusę taiso sveikatą. Nenorėčiau taisyti dažnai. Dar pasilinkėčiau perskaityti knygas, kurios manęs laukia, aplankyti kraštus, kuriuose nebuvau, ir „fotografuoti“ akimis, kad ilgam atminčiau, ką įdomaus pastebėjau viešbučiuose, tolimų miestų skveruose, moderniose gydymo įstaigose. Tokių vaizdų esu užfiksavęs Amerikos klinikose. Paskui pagal finansines galimybes aš juos pritaikau Kretingoje. Mane patraukia ir smulkmenos – kitoks apšvietimas, kitoks užrašas ant durų ar savaip pateiktas numeris. Būna, kad kas nors klausia, ar Kretingos ligoninėje, kurdami aplinką, naudojamės dizainerių paslaugomis? Taip ir paaiškinu: viskas čia perkelta iš mano „fotografijų“.
– Kas jus paskatino pasirinkti gydytojo profesiją?
– Kai prisimenu savo vaikystę kaime už Salantų, apima švelnus liūdesys: prieš akis – šaltos žiemos, nekūrenama troba. Buvo penkeri ar šešeri, kai reumatu susirgo mama. Galvodavau, kai užaugsiu, būsiu gydytojas ir pagydysiu. Mama galės lengvai atsikelti, vaikščioti, pagaminti ką nors skanaus. Padėti brangiausiam žmogui buvo vaikiška svajonė, kuri nedingo ir po to, kai baigiau tuometę Mačiūkių aštuonmetę mokyklą Skuodo rajone, ir vėliau, kai mokiausi internatinėje vidurinėje mokykloje Klaipėdoje. Tik kelias iki tos svajonės buvo ne toks lengvas – į tuometinį Kauno medicinos institutą įstojau iš trečio karto. Po nesėkmingo pirmo bandymo parvažiavau atgal į Skuodą, nuėjau į Švietimo skyrių ir paprašiau, kad priimtų dirbti istorijos mokytoju, mat patiko istorija. Kaip tik tuo metu ten buvusi Šačių vidurinės mokyklos direktorė šviesaus atminimo Danutė Jakštienė pakvietė pas save – jiems trūko ne tik istorijos, bet ir chemijos, ir fizikos mokytojų. Pagal savo sugebėjimus aš dėsčiau. Dešimtokų klasėje – 24 mokiniai, tarp jų 16 vaikinų ir 8 mergaitės. Pamenu, buvo sudėtinga, neatlaikę klasės elgesio, keisdavosi auklėtojai. Po metų aš vėl bandžiau laimę įstoti į mediciną, bet ir vėl nepavyko. Nemelavo trečias kartas, mat jau turėjau darbo stažą, o tai irgi pridėjo balų. Tačiau, kad būčiau perkeltas į aukštesnį kursą, turėjau susitelkti, įveikti visas spragas, atlaikyti konkurenciją, mat daugelis įstojusiųjų buvo mokytojų vaikai, stipriau paruošti. Nuo trečio kurso nebeliko bendrųjų teorinių dalykų – prasidėjo kitas, įdomesnis, etapas. Aš pasirinkau pilvo chirurgijos specializaciją.
– Kodėl būtent chirurgijos?
– Ypač vyrukams tuo metu buvo madinga rinktis chirurgiją, bet kokią – pilvo, ausų ar ginekologinę. Šis darbas reikalavo greitos reakcijos, greitų sprendimų. Operuojant galima gauti daug adrenalino.
– Bet vis dėlto pirmoji jūsų darbovietė, baigus institutą, nebuvo gydymo įstaiga. Kaip taip atsitiko?
– Turėjau pasiūlymų dirbti Plungės ir Šilutės ligoninėse, bet labiausiai norėjau sugrįžti į Klaipėdą. Iš tiesų Klaipėdos medicinos mokykloje trumpai teko dirbti dėstytoju. Kaip gydytoją-praktiką 1985-aisiais priėmė tuometinė Raudonojo Kryžiaus, dabar – Respublikinė Klaipėdos ligoninė. Buvome trys jauni chirurgai – kaip ančiukai sekiojome skyriaus vedėją, stengdavomės įsiklausyti į patarimus ir konkuruodavome tarpusavyje, kuriam bus leista operuoti – jam ar man? Nepalyginsi, kokios ištyrimo ir gydymo galimybės buvo tada ir kokios dabar… Jeigu tuomet kas būtų davę tokio aukšto lygio diagnostikos aparatūrą, metodiką, turbūt ir kai kurie sprendimai pacientų atžvilgiu būtų galėję būti geresni, sėkmingesni. O dirbom iš savo patirties, kurios daug nebuvo.
Klaipėdos respublikinėje ligoninėje dirbau ilgiausiai – 20 metų jai ir vadovavau. Pareigų netekau po to, kai tuometinis sveikatos ministras Aurelijus Veryga įvedė naują didžiųjų ligoninių vadovų paskyrimo tvarką, pasibaigus penkerių metų kadencijai. Dalyvavau konkurse žinodamas, kad nelaimėsiu, nes jau kurį laiką jaučiausi nereikalingas, nors už gerai vertinamą, atsakingą požiūrį į pacientus ir medikus buvau gavęs „Garbės klaipėdiečio“ apdovanojimą. Nuoskauda, be abejo, liko, nes į šią ligoninę įdėjau daug širdies, pastangų, kad būtų įdiegta naujausia ir pažangiausia medicinos įranga, dirbtų geriausi specialistai.
– Dabartinis kolektyvas, o ir daugelis gyventojų jus pažįsta kaip sumanų Kretingos ligoninės vadovą. Koks žmogus esate, kai uždarote įstaigos duris? Ar mokate atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių?
– Pastebėjau, kad prieš 10 metų buvo kitaip – dabar blogos žinios, prastai atliktas ar visai nepavykęs darbas „išsitrina“ kur kas lėčiau, palieka gilesnį pėdsaką. Kai dar dirbau Respublikinėje ligoninėje Klaipėdoje, grįžęs namo žmonai išsipasakodavau, kaip, kas, kur įvyko, perduodavau susikaupusias emocijas. Esu jai dėkingas, kad kantriai išklausydavo – mane tai veikdavo kaip savotiška meditacija. Dabar pasikeičiau, tokio vakaro nebeprimetu.
– Ar šeimoje jaučiatės laimingas?
– Laimingas. Su Rasa kartu esame jau 42-ejus metus, užauginome du vaikus. Sūnus pasekė mamos pėdomis, tapo farmacininku, o dukra – gydytoja-neurologe. Visa mūsų šeima susijusi su medicininiais dalykais, todėl visada yra apie ką padiskutuoti.
– Kokia charakterio savybė jums padeda, o kokia kartais pakiša koją?
– Profesine prasme padeda savianalizė. Nors kaip chirurgas nepraktikuoju, bet, ką šiame darbe išmokau, tą išmokau. Jeigu užklumpa nelaukta žinia iš valstybinių įstaigų, alternatyvą randu per sekundę – čia kaip operuojant negali valandą ar dvi galvoti. Kai kuriais atvejais trukdo neryžtingumas, kai vis labiau norisi kitos nuomonės, pritarimo. Bet juk tokia ir yra demokratija.
– Jeigu būtumėte pacientas, ar rinktumėtės Kretingos ligoninę?
– Tikrai stiprų pažymį Kretingos ligoninei galima rašyti už ambulatorinę-konsultacinę pagalbą, specialistus, dirbančius Vidaus ligų, Anesteziologijos- reanimacijos, Vaikų ligų, Chirurgijos traumatologijos skyriuose. Tačiau gaila, kad kai kuriems padaliniams rajonuose nepritaria teritorinės ligonių kasos. O reikėtų daugiau kardiologų, neurologų, reumatologų, odos ligų gydytojų. Su pavaduotoja Ilona Volskiene kartą palyginom: mūsų ligoninė dabar yra kaip gražus pastatas, iš kurio išimtos tam tikros „plytos“. Norėtųsi jas sudėlioti atgal į vietą.
Jeigu įdomu, mano vizijoje Kretingos ligoninė – su privatumo žyme. Tuomet keliais žingsniais būtume dar aukščiau. Šiandieninė medicina sukasi dviem kryptimis – privatus ir valstybinis sektorius. Esant valstybiniam, negalim suteikti tiek paslaugų, kiek šiandien įsivaizduojam. Pacientai galėtų rinktis: arba mokamą paslaugą arčiau gyvenamosios vietos, arba Kretingoje išvis jos negauti.
– Ar gyvenate su viltimi?
– Visada su viltimi. Ir chirurgu dirbdamas pacientui vilties neatimdavau iki pat paskutinės jo gyvenimo minutės. Ateini, būdavo, į palatą – ir vyresni, ir jauni žmonės su ašarom akyse klausia: daktare, kokie tyrimai, ar man pagerėjo, ar pasitaisysiu, ar gyvensiu… Nors žinodavau, kad taip nebus, stengdavausi nuraminti, sakydavau, kad viskas bus gerai, o iš ryto, prieš praverdamas duris, jau būdavau sukūręs naują legendą, kurią pasakosiu. Tie pašnekesiai slėgdavo, širdyje užsilikdavo ilgam. Vienintelis pacientas, kuriam tiesiai šviesiai esu pasakęs, buvo klebonas Bronislovas Burneikis, nes jis pats to paprašė, norėjo dar suspėti susitvarkyti testamentą.
– Ar jūs – tikintis žmogus?
– Taip.
Nuostabia viskas pasakyta