Neseniai dešiniajame Dangės upės krante nuo Pilies tilto iki Kuršių marių esančioje buvusioje uždaroje pramoninėje zonoje iškilusio gyvenamųjų namų ir verslo kvartalo statytojai stengiasi ne tik puoselėti Lietuvos, kaip jūrinės valstybės tradicijas, bet ir jį paversti patrauklia vieta gyventi, dirbti ar tiesiog būti. O visos šios istorijos pradžia reikėtų laikyti šios publikacijos autoriaus ir žinomo šalies mokslininko akademiko, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Antano Buračo viename Antakalnio fotografijos salone užsimezgusią pažintį, nulėmusią 2017 m. kovo 17 d. Kretingos laikraštyje „Pajūrio naujienos“ paskelbtą publikaciją „Ar „Lietuvos vartai į jūras“ sugrįš į gimtuosius namus?“, kuri vėliau buvo pakartota įvairiuose šalies internetiniuose portaluose, cituojama įvairių autorių.
Iš Sidarių kaimo, netoli Radviliškio, kilęs J. Buračas, pasirinkęs dailininko kelią, 1927 m. baigė Lietuvos meno mokyklą Kaune, vėliau tobulinosi Paryžiuje ir Berlyne, kur lankė tapybos studijas, dailės salonus ir parodas, klausėsi paskaitų. 1935 m. įstojęs į steigiamą Lietuvos dailininkų sąjungą dalyvavo jos rengiamose parodose Lietuvoje ir užsienyje, nesiekęs jokios tarnybos visiškai pasišventė kūrybiniam darbui. Nors buvo baigęs grafikos studijas, labiausiai jam sekėsi lieti akvareles ir tapyti, todėl daug laiko buvo skiriama gamtos vaizdų įamžinimui, keliaujant po Lietuvą pėsčiomis, taip sekant savo brolio garsaus fotografo, etnografo, kraštotyrininko Balio Buračo (1897–1972), pėdomis.
Daug laiko J. Buračas vasaromis praleisdavo Lietuvos pajūryje tapydamas ir fotografuodamas, kas jam buvo ne tik darbas, bet ir malonus laisvalaikio praleidimas bei buvimo gamtoje džiaugsmai. J. Buračas aktyviai dalyvaudavo ir įvairiuose grafikos bei tapybos konkursuose. 1938 m. Klaipėdos prekybos ir pramonės rūmų paskelbtą konkursą sukurti Klaipėdos uostą vaizduojantį paveikslą, kuris pabrėžtų Baltijos jūros ir uosto svarbą Lietuvos ekonomikai ir jos žmonėms, J. Buračui pavyko laimėti pasiūlius pavaizduoti Klaipėdos miesto ir uosto panoramą žiūrint į ją nuo Smiltynės iš paukščio skrydžio. Šis
4×2 m dydžio paveikslas, skirtas naujai statomiems Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmams, tapytojui buvo nemenkas iššūkis, nes tokio didelio formato paveikslo jis nebuvo tapęs. Iki šiol stebimasi, kaip jam pavyko išpildyti tokią perspektyvą, nes įrodymų, kad jis buvo lėktuvu pakilęs į orą, neišliko. Paveiksle įamžinti laiko tėkmėje pradingę Klaipėdos miesto ir uosto akcentai: Šv. Jono bažnyčia, turėjusi 75 m aukščio bokštą su laikrodžiu, evangelikų reformatų šv. Jokūbo bažnyčia, Švč. Trejybės katalikų bažnyčia, locmanų bokštas, trąšų fabriko „Union“ kaminai, „Lietūkio“ bendrovės sandėliai ir kt.
Po 1939 m. vasario 18 d. Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų atidarymo, antrojo aukšto vestibiulyje įkurdintas paveikslas tapo reikšminga šio pastato interjero dalimi. 1941 m. birželio mėn. nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, šiuose rūmuose įsikūrė Lietuvos generalinės srities komisaras Adrianas von Rentelnas (1897–1946), o 1944 m. liepą nacistinei kariuomenei traukiantis iš Kauno paveikslas dingo. Tikėtina, kad J. Buračo paveikslas 1944 m. atsidūrė Vokietijoje viename Frankfurto prie Maino muziejų. Apie tai užsimenama 1981 m. Šiauliuose išleistame kataloge „J. Buračo tapyba“, apie tai dailininko sūnui A. Buračui jo viešnagės JAV metu apie 1989 m. yra minėjęs ir žymus Lietuvos ir išeivijos žurnalistas, kraštotyrininkas ir knygų leidėjas Bronius Kviklys (1913–1990).
Nors su šia publikacija buvo supažindinta už dingusių meno vertybių paiešką atsakinga šalies kultūros ministerijos tarnyba, jokių žinių apie dingusį paveikslą nebuvo gauta. Supratus, kad šio paveikslo paieška, tai ilgas ir nelengvas procesas, šios publikacijos autoriui kilo mintis, radus suinteresuotus klaipėdiečius verslininkus, šį paveikslą atkurti. Šia žinia pasidalijus su žinomu Klaipėdos dizaineriu, kraštotyrininku, Klaipėdos miesto herbo ir vėliavos autoriumi Kęstučiu Mickevičiumi, buvo ieškoma galimybės tai įgyvendinti. Naujai kuriamo ,,Memelio miesto“ architektūrinius projektus prižiūrintį architektą Arūną Kilišauską jo seno pažįstamo pasiūlyta idėja sudomino, beliko ją suderinti su šio NT projekto vykdytojos UAB „Stemma Group“ vadove Inga Gusiatina ir atrasti jam tinkamą vietą. Kiek didesnė problema, kad drobę reikėjo atkurti iš vienintelės išlikusios J. Buračo darytos juodai baltos paveikslo fotonuotraukos. Pradžioje tam buvo pasitelktas dirbtinis intelektas, bet po kelių bandymų nuspręsta, kad geriau tai patikėti profesionaliam dailininkui, tad ši užduotis tekusi žinomam klaipėdiečiui tapytojui R. Petrovui jam virto nemenku iššūkiu. 1985 m. gimęs R. Petrovas daile susižavėjo nuo pat mažens, lankė dailės studijas, baigė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto dizaino studijas, 2011 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo dailės magistro laipsnį, nuo 2013 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, daugelio personalinių ir grupinių parodų dalyvis. Anot jo, sunkiausia užduotis buvo atkurti paveiksle matomus Klaipėdos miesto ir uosto panoramos pastatų kontūrus, nes, žiūrint į išlikusią fotografiją, matėsi tik jų dėmės. Ją išspręsti padėjo klaipėdiečio kraštotyrininko, knygų apie Klaipėdą leidėjo Kęstučio Demerecko „Klaipėdos vaizdų albumas“, kuriame pavyko rasti svarbiausių miesto pastatų fotografijas. Spalvų ir atspalvių pasirinkimui pagelbėjo J. Buračo tapybos darbų studijos, renkantis šiek tiek laiko tėkmės prigesintą koloritą.
Dailininko sūnui A. Buračui spalvinė interpretacija pasirodė kiek kitokia negu tikėtasi, bet, anot jo, nemačius originalo, lieka spėlioti, kokia ji buvo iš tikrųjų. Jo nuomone, R. Petrovui siužetą pavyko atkurti geriau negu buvo laukta, o prieš 2028 m. artėjantį J. Buračo 130 metų jubiliejų, šis atkūrimas įgauna ir reikšmingą simbolinę prasmę, skatinančia domėtis dailininku, jo gyvenimu ir kūryba. Atkurtam paveikslui eksponuoti buvo pasirinkta vieta antrame verslo pastato „Hanza“ aukšte, šalia konferencijų salės. Šioje erdvėje eksponuojamos ir Lietuvos jūrų muziejui Klaipėdoje A. Buračo padovanotų dviejų šio paveikslo eskizų kopijos. Publikacijos apie šį dingusį paveikslą ir kreipimasis į Lietuvos kultūros paveldo departamentą neliko nepastebėti, tad prieš kurį laiką jis buvo įtrauktas į dingusių Lietuvos meno vertybių sąrašą, buvo kreiptasi ir dėl jo įtraukimo į nacių okupuotose kraštuose pagrobtų kultūros ir meno vertybių duomenų bazę Vokietijoje. Jį į savo ieškomų meno kūrinių sąrašą įtraukė ir žinomas svarbių Lietuvai meno kūrinių ir lituanistinių vertybių ieškotojas ir gražintojas Dominykas Šaudys.
J. Buračo paveikslo „Lietuvos vartai į jūras“ atkūrimo istorija – reikšmingas ir sektinas kultūrininkų ir verslininkų bendradarbiavimo pavyzdys, paįvairinęs ne tik šalies jūrinį, bet ir kultūrinį paveldą, padėsianti atkurtam paveikslui tapti ne tik ,,Memelio miesto“, bet ir visos Klaipėdos įžymybe . Džiugu, kad prie to prisidėjo ir vienas didžiausių Vakarų Lietuvos spaudos leidinių – Kretingos rajono laikraštis „Pajūrio naujienos“.
Romualdas BENIUŠIS
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
