Nuo „Žuvėdros“ iki respublikinio pripažinimo
Teatro kelio pradžia pažymėta drąsiais sprendimais. 2023 metais režisierius V. Noreika kartu su aktore Irena Stražinskaite-Glinskiene iš Aleksandravo pastatė monospektaklį pagal Richardo Bacho kūrinį „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Šis kūrinys tapo tikru iššūkiu ir asmenine pergale aktorei: norėdama įsikūnyti į skrydžiui pasiryžusią žuvėdrą ir įveikti plastikos reikalavimus, Irena numetė apie 13 kilogramų. Spektaklis sulaukė didelio dėmesio – buvo parodytas 17-a kartų Kretingos, Plungės bei Skuodo rajonuose, taip pat Palangos viešojoje bibliotekoje.
Dar didesnės šlovės teatras sulaukė 2024 metais, kai pristatė spektaklį pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“. Šis spektaklis buvo parodytas 31 kartą Kretingos mieste ir rajone, Plungėje, Mažeikiuose, Palangoje, Rietave, Trakuose. Svarbiausias pasiekimas – respublikinėje apžiūroje pateko tarp penkių geriausių šalies spektaklių iš 75 dalyvavusių, surinkdamas maksimalų balų skaičių ir pelnydamas laureato vardą.
Dėl vieno aktoriaus pablogėjusios sveikatos teatrui teko atsisveikinti su spektakliu „Pupos“. Po to režisierius ėmėsi ieškoti naujų medžiagų. Bandymas statyti Vytauto Granausko kūrinį „Gyvenimas po klevu“ pasirodė per sunki užduotis mėgėjų teatrui, todėl nuspręsta pasukti į humorą. Taip gimė naujas spektaklis „Humorynė“, pastatytas pagal Juozo Erlicko miniatūras ir Liūnės Janušytės kūrybą. Spektaklyje jautriai ir su humoru pinasi vyresnių žmonių meilės, pasimatymų ir požiūrio į gyvenimą temos.
Šiuo metu teatre vaidina trys aktoriai: Laima Stonkuvienė, Antanas Sungaila ir I. Stražinskaitė-Glinskienė. Naujasis spektaklis jau planuojamas rodyti Kurmaičiuose, Balsiuose, Jokūbuve bei Plungės rajone Šateikiuose.
Nuo Vilniaus šurmulio – prie jūros ir į Karteną
Virgilijaus Noreikos profesinis kelias prasidėjo gerokai anksčiau negu jis atsidūrė Žemaitijoje. Teatrą pamilo dar studijuodamas Klaipėdoje. Tuometis Klaipėdos teatras paliko tokį įspūdį, kad, kaip pats Virgilijus sako, „užkrėtė teatro bacila“.
Vėliau jo akiratyje buvo ryškiausios Lietuvos profesionaliojo teatro asmenybės. Režisierius prisimena Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino ir Jono Vaitkaus spektaklius. Viena didžiausių V. Noreikos gyvenimo dovanų – dešimt susitikimų su teatro legenda Juozu Miltiniu. Nors dėl griežtos atrankos pas legendinį režisierių patekti buvo labai sunku, per studijų draugą Virgilijui pavyko prisiliesti prie gigantiško teatro masto, filosofijos ir požiūrio į kūrybą. Po studijų, kai iš Klaipėdos išvyko į Vilnių, dirbo Senamiesčio teatre, o paskui – su Rimu Tuminu tuometiniame Valstybiniame dramos teatre, vėliau tapusiame Nacionaliniu dramos teatru.
„Paskui susiklostė taip, kad atvykau į Palangą, o meilė teatrui išliko. Ėmiau ieškoti, kur galėčiau dirbti. Taip atsiradau Kartenos kameriniame suaugusiųjų teatre, – prisiminė režisierius. – Didmiesčio ritmas ilgainiui buvo pradėjęs varginti. Nuolatinis skubėjimas, rytiniai ir vakariniai automobilių kamščiai paskatino ieškoti kitokio gyvenimo. Visą laiką mėgau jūrą, tad ir patraukiau į Palangą.“
V. Noreika teatrui paskyrė visą gyvenimą – režisūrinį darbą dirba nuo 1984 metų.
Pradėjo nuo pradžių
Kartenos kamerinio teatro istorija neatsiejama nuo vietos bendruomenės tradicijų. Pats Kartenos teatras turi gilias šaknis – šiemet buvo minimos 119-osios jo gyvavimo metinės.
Pradėjęs dirbti Kartenos kameriniame teatre, V. Noreika susidūrė su iššūkiais. Kaip pats atviravo, iš teatro išėjus ilgametei režisierei Gražinai Žąsytienei, kartu su ja teatrą paliko ir aktoriai. „Turėjau viską pradėti nuo pradžių, o naujų aktorių į mėgėjų
teatrą pritraukti – labai sunku. Ir faktiškai teatras kurį laiką buvo, galima sakyti, ant mirties ribos“, – sakė V. Noreika.
Kalbėdamas apie dabartinę teatro būklę, režisierius išlaiko sveiką ironiją ir realizmą: „Kartenos kamerinis teatras nėra nei miręs, nei gyvas. Jis gyvuoja. Gyvuoja, nes žmonės nori jį įgyvinti. Kodėl nėra visiškai gyvas? Todėl, kad labai sunku čia prisikviesti mėgėjus. Visi šitie telefonai, politika, buitiniai žmonių rūpesčiai juos atitraukia…“
Režisierius mėgino aktorių ieškoti įvairiais būdais: kalbino, kvietė. Tačiau mėgėjų teatro kasdienybė turi savų sunkumų. Žmonės dirba, rūpinasi šeimomis, sprendžia kasdienius rūpesčius, o jų laisvalaikį užpildo kitos veiklos. Vis dėlto atsirado tokių, dėl kurių Kartenos teatras vėl pradėjo „judėti“. Anot pašnekovo, vienas svarbiausių lūžių buvo pažintis su Irena Stražinskaite-Glinskiene. Ji tapo pirmojo Virgilijaus režisuoto spektaklio Kartenoje – monospektaklio „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ – pagrindine ir vienintele aktore.
Spektaklis sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Richardo Bacho apysaką. Tai pasakojimas apie laisvės troškimą, savęs pažinimą ir drąsą nepasitenkinti tuo, kas įprasta.
Aktorė Irena jau turėjo teatrinės patirties – Aleksandravo mėgėjų teatre buvo sukūrusi ne vieną vaidmenį. Tačiau dažnai jai tekdavo vaidinti vyresnes moteris, naudoti grimą, paryškinti raukšles. Naujasis spektaklis pasiūlė visiškai kitokią užduotį – įkūnyti žuvėdros veržlumą, judesį ir vidinę laisvę.
„Aš priimu iššūkius, todėl priėmiau ir režisieriaus pasiūlymą vaidinti monospektaklyje“, – atviravo Irena.
Šiam vaidmeniui ji ruošėsi ne tik mokydamasi tekstą ir ieškodama personažo – dėl žuvėdros vaidmens buvo numetusi apie trylika kilogramų. „To reikėjo, kad mano įvaizdis būtų kuo plastiškesnis“, – savo užsispyrimą atskleidė aktorė.
Šis spektaklis rajone ir už jo ribų, režisieriaus teigimu, buvo parodytas 17-a kartų.
Didžiulis entuziazmas
Didžiuliu stebuklu režisierius vadina darbą su senjorais, kurie niekada nėra vaidinę. Po pirmo sėkmingo spektaklio, aktorių paieškos jį atvedė iki pažinties su senjorų pora iš Kūlupėnų. Tie žmonės niekada nebuvo vaidinę, tačiau visada turėjo norą tai daryti. Visą gyvenimą dirbę, ūkininkavę, auginę vaikus, Sofija ir Bronius Galdikai sukūrė pagrindinius spektaklio „Pupos“ vaidmenis.
„Iš pradžių netikėjau, kad kas nors pavyks. Tuomet jiems daviau tris A4 formato lapus teksto išmokti mintinai per dvi savaites. Išmoko žodis į žodį. Tuomet daviau dar tris, jie vėl išmoko viską pažodžiui. Taip pastatėme spektaklį, kuris turėjo trukti 45 minutes, bet truko 1,15 valandos“, – įvardino V. Noreika.
Dar didesnis išbandymas aktoriams buvo spektaklio forma. Veiksmas vyko salėje, žiūrovams sėdint aplink aktorius. Nebuvo įprasto atstumo tarp vaidinančio žmogaus ir publikos, o pamiršus tekstą nebuvo galima tikėtis suflerio pagalbos. „Ir jie vis tiek turėjo tos drąsos“, – stebėjosi V. Noreika.
Per savo ilgametę profesinę veiklą režisierius, kaip pats sakė, tokio entuziazmo nebuvo patyręs. „Tuomet ir pradėjau tikėti, kad pavyks sukurti rimtą spektaklį. Mano manymu, kad galėtum sukurti spektaklį, pirmiausia turi juo tikėti“, – įsitikinęs jis.
„Pupos“ sulaukė žiūrovų dėmesio – jis buvo parodytas 31-ą kartą. Dar svarbiau – spektaklis buvo įvertintas nacionaliniu mastu. 2025 metais jis tapo vienu iš penkių Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūros „Atspindžiai“ laureatų. Laureatai atrinkti iš 75 pristatytų darbų.
Kai rimta medžiaga nepasiduoda
Po „Pupų“ V. Noreika norėjo imtis dar vieno rimtesnio kūrinio – pagal Romualdo Granausko „Gyvenimą po klevu“. Buvo mėginta suburti aktorius ir pradėti darbą, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad šįkart sumanymo įgyvendinti nepavyks. Režisierius neslepia, kad ši užduotis Kartenos teatrui pasirodė per sudėtinga: „Kartu su aktoriais pajutome, kad kūrinys mums tiesiog per sunkus, todėl ėmėme ieškoti kitų medžiagų. Galbūt ir aš iki galo šiuo kūriniu nepatikėjau.“
Taip gimė „Humorynė“ – komiškas spektaklis pagal Juozo Erlicko miniatiūras ir Liūnės Janušytės kūrybą. Jame kalbama apie vyresnio amžiaus žmonių santykius, meilę, pasimatymus ir požiūrį į gyvenimą. Po rimtesnių kūrinių režisierius norėjo pasiūlyti žiūrovams lengvesnį, žaismingą, bet taip pat atpažįstamą pasakojimą.
„Nusprendėme pabandyti po rimtesnių dalykų pajuokauti ir pamatėme, kad mums pavyksta“, – birželio 10 dieną pristatyta spektaklio premjera džiaugėsi V. Noreika.
Paklaustas apie ateities planus, V. Noreika paatviravo, kad sumanymų jau yra: „Bet niekada nežinai, ar pavyks įgyvendinti. Yra žmonių, kuriuos noriu įtraukti į teatro veiklą, bet kol kas nepavyksta su jais susisiekti.
“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
