Praeitis vaiko ir gydytojos akimis
Anot pašnekovės, prieš akis iškilo ne tik vietos, kuriose prabėgo pirmieji jos gyvenimo Kretingoje metai, bet ir žmonės, namai, upė, ypatingo skonio kriaušes nokinantis sodas, kiti kasdieniai atradimai. „Perskaičiau straipsnį ir spontaniškai paėmiau į rankas rašiklį, sėdau prie stalo, o mintys popieriaus lape tiesiog liejosi“, – atviravo moteris.
Onos Liudvikos šeima – tėvai, brolis, sesuo ir ji pati, tuomet ketverių su puse metų, – daiktų prikrautu vežimu į Kretingos miesto centrą įdardėjo
1948 metų lapkričio 8-ąją. Į akis krito akmenimis grįsta Vilniaus gatvė ir Rotušės aikštė, griuvėsiai vakarinės ir pietinės pusių pakraščiuose. Nusileidus nuo kalnelio, ir buvo dabartinė Mėguvos gatvė, tuomet turėjusi K. Požėlos vardą.
„Mūsų namo numeris 4, o buvusio karinio komisariato – 8. Taip tapome kaimynais, kuriuos skyrė sodas ir tvora“, – prisiminimais dalijosi O. L. Normanienė. Kartu su ketveriais metais vyresne sese ir aštuoneriais vyresniu broliu jie matydavo sode susėdusius šauktinius – dažniausiai apgirtusius, mat retas kuris į armiją tada išeidavo blaivus.
Ar ne likimo ranka, kad, prabėgus daug metų, tame pat raudonų plytų pastate Onai
Liudvikai teks dirbti – buvo šauktinių sveikatą tikrinusios komisijos narė, terapeutė. Toje komisijoje – ir psichiatras, ir neurologas, ir chirurgas, o pirmininkas – gydytojas Juozas Pipinis. „Iš pradžių galvojau, kaip nelengva, kiek daug žinių reikia turėti!“ – atviravo pašnekovė.
Jaunuoliai sveikatą privalėjo tikrintis du kartus – pirmąsyk sulaukus 16-os, antrąsyk – 18-os metų. Į kariuomenę iš Kretingos rajono ir Palangos buvo privaloma išsiųsti 98 proc. šauktinių.
„Atkristi galėjo tik du iš šimto“, – prisiminė O. L. Normanienė. Dažniausiai nebuvo šaukiami tarnauti tie, kurių burnose trūkdavo septynių dantų – juk reikės valgyti! – ir tie, kuriems būdavo nustatyta plokščiapėdystė.
„Šešiolikmečiai buvo sveikesni negu aštuoniolikmečiai, kurių dalis turėdavo nusiskundimų aukštu kraujospūdžiu“, – pastebėjo pašnekovė.
Geriau vėliau negu niekada
Šeima, kurioje O. L. Normanienė augo, 1948-aisiais apsigyveno pas gimines. Tame pačiame name glaudėsi ir garbaus amžiaus senolė, o dar kitame kambaryje – moteris su trimis vaikais.
„Patogumų – jokių, visi susigrūdę kaip silkės statinėje“, – prisiminimais dalijosi kretingiškė. Ir pats namas, jos žodžiais, buvo labai keistas, storomis akmeninėmis sienomis. Kalbama, kad anksčiau jame buvo perdirbama mėsa. Ar ir šis pastatas, kaip Mėguvos g. 8, buvo nuo 1941-ųjų kurį laiką Amerikoje gyvenusio ir dėl to „amerikonu“ kretingiškių praminto Antano Mickevičiaus nuosavybė, Ona Liudvika nežino. Jos atmintyje išliko nuostabi aplinka. Įsilips, būdavo, į kriaušės viršūnę, atsisės aukštai ant inkilo – ir miesto centras kaip ant delno. Užsinorėjo vandens – takučiu šaltinio link palei raudonų plytų karinio komisariato tvorą. O pietinėje kiemo pusėje ežiomis išdalinti daržai žiemą tapdavę nuokalne pasivažinėti rogėmis. Arčiau komisariato – didžiulis klevas, iš kurio pavasariais prisileisdavo sulos. Atkalnėse žydėjo ievos, takeliai vedė prie žydų kapinių ir upės, kurioje vaikai išmoko plaukti.
„Čia pat ir miesto centras, bažnyčia, mokykla, nors man, tuomet šešiametei, ji neatrodė arti, – šypsojosi O. L. Normanienė. – Užtat tame slėnyje girdėdavosi lakštingalos, atbėgdavo ir kiškių, ir kurapkų“.
Iš ten Ona Liudvika ir išvyko į medicinos studijas Kaune. „Lig šiol pamenu švieselę virtuvės lange… Atvažiavę aplankyti tėvų, eidami Birutės gatve, mes žinojom, kad ten visada mūsų laukia“, – kalbėjo pašnekovė.
Jos prisiminimuose – ir dėdė Jonas Akinskas, buvęs akmentašys, savo rankomis ir sumanumu prisidėjęs statant paminklą Kvecių miškelyje sušaudytiems žydų tautybės žmonėms, kartu su Kazimieru Orvidu kūręs postamentą Jūratės ir Kastyčio skulptūrai Palangoje. Ne vieną mechaninėmis priemonėmis dėdės nukaltą paminklą Ona Liudvika ir šiandien atpažįsta senosiose Kretingos kapinėse.
Apie 1976-uosius namas Mėguvos g. 4 buvo nugriautas, toje vietoje liko dauba. Gyventojai iškeldinti į butus atstatytuose namuose miesto centre.
„Kaip gerai, kad atsirado verslininkų, kurie imsis sutvarkyti šią Kretingos vietą. Seniai, prieš du dešimtmečius, reikėjo, bet geriau vėliau negu niekada“, – įsitikinusi pašnekovė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
