Pirmasis įspūdis – 1980-aisiais
V. Kanapkienės žodžiais, iš atminties neišblėso 1980-ųjų balandžio 1-oji, kai su tuometiniu Kretingos rajono Kultūros skyriaus vedėju Vaclovu Litvinu pirmą kartą ji įžengė į atnaujintą vienuolyno teritoriją. Pasitiko tokie nedideli, simpatiški varteliai, įrengti tarp dviejų masyvių kolonų. Už jų – akmenimis grįstas kiemelis, apsuptas akmens mūro sienų, priekyje – baltas pastatas raudonų čerpių stogu. Fasadą puošė pusapvalis frontonas su romėniškais skaitmenimis įrašyta 1976-ųjų data.
XVII amžiaus architektūros paminklas, jo spalvų kontrastas – baltai dažytas fasadas ir raudonas stogas – tą saulėtą rytą darė stiprų įspūdį, tad vėliau, apie 1985-uosius, dailininko Henriko Natalevičiaus direktorė paprašė vaizdą nutapyti. „Paveikslas man buvo labai brangus, aš jį eksponavau savo kabinete. Muziejui persikėlus į Tiškevičių rūmus, ten buvo perkeltas ir šis meno kūrinys“, – teigė V. Kanapkienė.
Apie tris kiemelius ir gėles silkių dėžutėse
Vienuolyno teritorijoje – trys kiemeliai. Vienas atsiveria iš Vilniaus gatvės pusės, antras – vidinis, trečias – iš J. Pabrėžos gatvės pusės. Vidinis kiemelis – uždaras, apsuptas mūro sienų. Jame stovėjo suoliukai, įrengta vieta fontanui. „Lyg būtų mažas Vatikanas Kretingos mieste“, – palygino pašnekovė.
Pastato viduje per du aukštus – vienuolių celės su skliautuotomis lubomis. Vyravo balta spalva, mediniai langeliai buvo maži, rudi. Dar tebetvyrojo dažų ir švaros kvapas. Ant palangių valytojos paprastose dėžutėse nuo silkių išrikiavusios pelargonijas, alavijus ir kitus augalus.
„Tos silkių dėžutės, žinoma, nesiderino su gražia architektūra ir didingais skliautais, bet taip buvo“, – prisiminimais dalijosi
V. Kanapkienė.
Muziejaus administracija įsikūrė antrame aukšte, pietinėje pastato dalyje. Šiaurinėje buvo saugomi muziejaus fondai, o buvusiose vienuolių celėse laikyti eksponatai. Pirmojo aukšto patalpos buvo numatytos ekspozicijoms. Tam tikros erdvės ekspozicijoms skirtos ir antrame aukšte. Antro aukšto kambariuose sudėtos parketo grindys, o koridoriai abiejuose aukštuose iškloti keraminėmis plytelėmis. Muziejaus darbuotojos jas kaskart išvaškuodavo, tad grindys blizgėdavo, tačiau vaikščioti būdavo slidu. Vėliau koridoriuose pakloti kiliminiai takai. Nors restauruotos patalpos jau buvo pritaikytos naudoti, tačiau lankytojams muziejus duris atvėrė tik 1986-aisiais, mat reikėjo laiko ekspozicijų įrangai pagaminti, parengti teminius ekspozicijų planus.
Restauravo Klaipėdos meistrai
Kas pagamino tuos gražius metalinius vartelius? O kas mūrijo sienas, įrengė interjerą? Paaiškėjo, kad viską, V. Kanapkienės žodžiais, „nuo apačios iki viršaus“ atliko Klaipėdos restauratoriai – tuo metu viena stipresnių šios srities įmonių Lietuvoje. Restauravimo dirbtuvės įkurtos 1968 metais. Jose dirbo kalviai, mūrininkai, skardininkai ir baldžiai. Iš spalvotųjų metalų – vario, žalvario – čia buvo gaminamos ir rankenos, ir įvairios kitos interjero detalės, šviestuvai. Keli baroko stiliaus šviestuvai papuošė ir vienuolyno reprezentacines sales. Vėliau jie nukeliavo į Tiškevičių rūmų erdves.
Įmonėje „Klaipėdos restauratorius“ dirbo apie 350 žmonių, vadovavo Algirdas Aukštuolis.
V. Kanapkienė jį paminėjo kaip išsilavinusį, plačių pažiūrų ir aukštos vidinės kultūros žmogų, su kuriuo profesinis bendradarbiavimas tęsėsi ir vėliau. Tai, kad mūrinis vienuolyno pastatas rekonstruotas, neišsprendė visų jo problemų – reikėjo priežiūros, nuolatinio dėmesio, ypač dėl patalpų drėgmės. Daugiausiai rūpesčių keldavo įsisiūbavę vakariniai vėjai, kurie nunešdavo stogo čerpes, o šiaurinėje pastato dalyje esančių patalpų sienos nuolat pelijo, dažnai tekdavo grandyti ir džiovinti.
„Klaipėdos restauratoriaus“ meistrai atstatė ir Kretingos dvaro Žiemos sodo oranžeriją – restauravo sudėtingą stiklinę stogo konstrukciją, įrengė baseinus, atliko kitus darbus.
Patalpas grąžino palaipsniui
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ir Vyriausybei priėmus Restitucijos aktą, tapo aišku, kad vienuolyno patalpas, kuriomis, be muziejaus, naudojosi ir kai kurios kitos įstaigos, reikės grąžinti teisėtiems šeimininkams pranciškonams.
Nelaukus Vyriausybės nutarimo, suderinus su rajono vadovais, 1990 metų balandžio 26 dieną perdavimo–priėmimo aktu vienuoliams buvo perduota 372,19 kvadratinio metro ploto patalpų. Tarp jų – ir trečiasis kiemelis iš J. Pabrėžos gatvės pusės. Antrasis, uždaras, liko bendram muziejaus ir bažnyčios naudojimui. Toks buvo pirmasis konkretus darbas, sprendžiant patalpų gražinimo klausimą.
Ir tai, pasak V. Kanapkienės, buvo daroma ne vien dėl formalumo, bet ir dėl žmogiškojo faktoriaus: atvykstantys pranciškonai neturėjo vietos gyventi, susidėti savo knygas ir religinę literatūrą, o muziejui reikėjo naujų patalpų eksponatams bei ekspozicijoms. Pašnekovės teigimu, laikotarpis buvo sunkus, sudėtingas, bet iškilusius klausimus jie spręsdavo su vienuolijos atstovais, ypač Astijumi Kungiu. Daug yra padėjęs ir Kovo 11-osios Akto signataras Virginijus Pikturna.
„Dirbom visi ranka rankon, žengėm koja kojon“, – prisiminimais dalijosi buvusi direktorė.
Abitas – tarp senų laikraščių
Pranciškonų istorijos akcentus Kretingoje primena ir muziejuje saugomi eksponatai. 1984 metais muziejininkai, tarp kurių šviesaus atminimo Donatas Butkus, per ekspediciją apsilankė pas buvusio ilgamečio Kretingos muziejaus direktoriaus Juozo Mickevičiaus seserį Oną Mickevičiūtę- Barakauskienę, gyvenančią Šarnelės kaime netoli Žemaičių Kalvarijos. Šeimininkė svečius nuvedė prie didelės spintos. „Jos
dugne gulėjo sukrauti laikraščiai. Galvojom, pakelsim juos, pažiūrėsim, kas ten dar. Pakėlėm – išskrido pulkas kandžių. Matom, padėtas abitas ir Lietuvos nepriklausomybės vėliava“, – prisiminė V. Kanapkienė.
Šie netikėti radiniai buvo parvežti į Kretingos muziejų, papildė eksponatų rinkinius ir tuo pačiu atskleidė, kad svarbių istorinių daiktų galima aptikti tarp ilgai neliestų buities daiktų. Kretingos gyventojams vienuolio abitas tuo metu apskritai dar buvo neįprastas reginys. Pirmieji pranciškonai – tėvo Juozapo vardu žinomas parapijos klebonas Adolfas Pudžemis iš Mosėdžio, buvęs Nidos klebonas Edmundas Atkočiūnas ir buvęs Telšių katedros vikaras Astijus Kungys – į Kretingą atvyko 1990-aisiais.
„Astijaus kažkada esu paklaususi, kokį įspūdį jiems padarė restauruotas vienuolyno pastatas? Atsakė, kad, įžengę į vidinį kiemelį, jiedu su Edmundu Atkočiūnu iš to džiaugsmo net uždainavo“, – šypsojosi V. Kanapkienė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
