Ar mokame gyventi iš to, ką patys uždirbame?

Tačiau vis dažniau pagalvoju, kad svarbiausias klausimas šiandien yra ne tai, ką dar galime išleisti, o tai, ar pakankamai galvojame, iš ko gyvensime rytoj.
Nes kiekvienas naujas projektas turi ne tik statybų kainą. Jis turi ir išlaikymo kainą. Sutvarkytą aikštę reikia prižiūrėti. Pastatą reikia šildyti. Įrangą reikia atnaujinti. Darbuotojams reikia mokėti atlyginimus. Viskas, ką sukuriame šiandien, tampa ilgalaikiu įsipareigojimu rytojui.
Todėl natūraliai kyla klausimas: ar kartu su augančiomis išlaidomis auga ir mūsų pajamos?
Kartais atrodo, kad apie ekonominę rajono ateitį kalbame gerokai mažiau negu apie naujus projektus. Daug diskutuojame, kaip paskirstyti biudžetą, tačiau retai girdime diskusijas, kaip tą biudžetą padidinti.
O juk savivaldybės pinigų nespausdina.
Rajono finansinė gerovė pirmiausia priklauso nuo dirbančių žmonių, veikiančių įmonių, kuriamos pridėtinės vertės ir sumokamų mokesčių. Kuo daugiau stiprių verslų, tuo daugiau pajamų Savivaldybei. Kuo daugiau gerai apmokamų darbo vietų, tuo daugiau galimybių išlaikyti mokyklas, kultūros centrus, sporto infrastruktūrą ir socialines paslaugas.
Štai kodėl mane stebina, kad ekonominė plėtra dažnai lieka viešų diskusijų paraštėse.
Pavyzdžiui, daug dėmesio skiriama Kretingiškio kortelės idėjai, įvairioms viešųjų erdvių iniciatyvoms ar atskiriems infrastruktūros projektams. Visa tai gali būti naudinga. Tačiau kiek iš šių projektų sukuria naujas darbo vietas? Kiek jų generuoja ilgalaikes pajamas rajonui? Kiek jie prisideda prie to, kad po dešimties metų Savivaldybės biudžetas būtų stipresnis negu šiandien?
Tai ne kritika konkretiems projektams. Tai klausimas apie prioritetus.
Nes ilgalaikėje perspektyvoje rajono stiprumą lemia ne renovuotų objektų skaičius. Jį lemia tai, kiek žmonių čia nori dirbti, kurti verslą ir investuoti.
Šiandien savivaldybės konkuruoja tarpusavyje. Ne dėl gražiausio parko ar ryškiausios šventės. Jos konkuruoja dėl investicijų.
Klaipėdos rajonas jau ne vienerius metus rodo, ką reiškia kryptingai dirbti šioje srityje. Plečiamos verslo teritorijos, kuriamos sąlygos gamybai ir logistikai, pritraukiamos naujos investicijos. Rezultatas matomas gyventojų skaičiuje, darbo vietose ir biudžeto galimybėse.
Ar Kretinga turi tokią pačią ambiciją?
Ar turime aiškią viziją, kokias įmones norime matyti rajone po dešimties ar penkiolikos metų? Ar žinome, kokias teritorijas siūlome investuotojams? Ar verslas Savivaldybėje jaučiasi laukiamas partneris, o ne tik dar viena interesų grupė?
Verslas renkasi paprastai. Jis ateina ten, kur yra aišku, greiti sprendimai ir suprantama, kad investicija yra vertybė visai bendruomenei. Jei procesai tampa ilgi, neapibrėžti ir sunkiai prognozuojami, investicijos išvažiuoja kitur.
O kartu išvažiuoja ir būsimos darbo vietos, mokesčiai bei galimybės.
Todėl didžiausia klaida būtų galvoti, kad ekonominė plėtra ir viešosios paslaugos yra priešingos stovyklos.
Priešingai.
Stipri ekonomika leidžia išlaikyti stiprias mokyklas.
Stipri ekonomika leidžia finansuoti kultūrą.
Stipri ekonomika leidžia rūpintis bendruomenėmis.
Stipri ekonomika leidžia kurti gyvenimo kokybę.
Todėl tikrasis pasirinkimas šiandien nėra tarp verslo ir kultūros, tarp investuotojų ir bendruomenės, tarp ekonomikos ir žmonių.
Tikrasis pasirinkimas yra tarp trumpalaikio populiarumo ir ilgalaikės atsakomybės.
Nes anksčiau ar vėliau kiekviena savivaldybė susiduria su tuo pačiu klausimu: ar gyvename iš to, ką patys sukuriame, ar iš to, ką tikimės sukurti ateityje?
Kuo anksčiau į šį klausimą atsakysime sąžiningai, tuo daugiau galimybių turėsime išsaugoti tai, ką visi vertiname labiausiai – gyvą, augančią ir finansiškai tvarią Kretingą.