Seniūnaičiai – daug iš jų tikimės, bet ar pakankamai vertiname?

Tačiau ar pakankamai suprantame, ką iš tiesų reiškia būti seniūnaičiu? Ar vertiname šių žmonių bendruomenės rūpesčiams, problemoms spręsti skiriamą laiką, pastangas ir atsakomybę?
Seniūnaitis išklauso gyventojų nusiskundimus, pasiūlymus, perduoda juos seniūnijai, kelia aktualias problemas ir dalyvauja svarstant bendruomenei svarbius klausimus.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai nėra sudėtinga veikla. Tačiau tikrovėje seniūnaitis dažnai atsiduria tarp gyventojo, kuris nori greito problemos sprendimo, ir Savivaldybės, kurioje kiekvienas sprendimas priklauso nuo finansinių galimybių, nustatytos tvarkos ir prioritetų.
Gyventojui mažiausiai rūpi, kiek institucijų turi suderinti sprendimą ar kokiais metais sprendimui įgyvendinti numatomi pinigai Savivaldybės biudžete. Jam svarbu, kad problema būtų išspręsta. Seniūnaičiui žmonėms tenka aiškinti, ir kodėl darbai nevyksta, ar vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi.
Tai nėra lengvas vaidmuo. Ypač, kai lūkesčių – daug, o galimybių savarankiškai priimti sprendimus beveik nėra.
Neseniai dalyvavau Kretingos miesto seniūnijos išplėstinėje seniūnaičių sueigoje, kurioje buvo svarstomi 2027–2029 metų kelių tvarkymo prioritetai. Norėjau ne tik išgirsti, kurios miesto gatvės bus siūlomos tvarkyti pirmiausiai, bet ir geriau suprasti, kaip gimsta tokie sprendimai, koks čia seniūnaičių vaidmuo.
Pasidžiaugiau, kad yra seniūnaičių, kuriems rūpi jų bendruomenių bėdos, kurie kelia klausimus, domisi ir ieško sprendimų. Juk už kiekvienos gatvės pavadinimo prioritetiniame vietovės gatvių tvarkymo sąraše slypi žmonių kasdienybė.
Ar pakankamai vertiname seniūnaičius, naudojamės jų turimomis žiniomis, įžvalgomis? Prisiminkime Kretingos miesto riboženklių istoriją. Pirmiausiai buvo pristatyta viena koncepcija, vėliau – dar du variantai, kol galiausiai tarsi gelbstintis iš keblios situacijos gyventojai buvo pakviesti išsakyti savo nuomonę internete surengtoje apklausoje. Klausimų kilo ne tik dėl pačių riboženklių, bet ir dėl to, kaip buvo organizuotas visas procesas. Manau, kad tokiais ir kitais svarbiais klausimais su gyventojais turėtume pradėti tartis anksčiau, dar prieš rengiant projektus, pasirenkant jų kryptį, imantis svarstyti galimus variantus. Štai čia galėtų padėti seniūnaičiai: išgirsti savo bendruomenių nuomonę, surinkti pasiūlymus, perduoti juos Savivaldybei. Taip bent dalies nesusipratimų, ginčų pavyktų išvengti.
Kalbu ne tik apie riboženklius. Tartis turėtume ir dėl gatvių apšvietimo, šaligatvių, kelių priežiūros ar viešųjų erdvių tvarkymo. Tačiau surengti formalius ar mažiau formalius seniūnaičių susirinkimus neužtenka, reikia juos iš tikrųjų išgirsti.
Ar visada seniūnaičiai sulaukia atsakymų į savo klausimus? Ar žino, kaip reaguota į jų pateiktus siūlymus? Net jeigu kažko šiuo metu neįmanoma padaryti, žmogui svarbu žinoti, suprasti – kodėl.
Ne mažiau svarbu, kad seniūnaičiai būtų kuo labiau matomi ir patiems gyventojams. Ar visi žinome, kas yra mūsų seniūnaitis, kaip su juo susisiekti, kokiais klausimais galima kreiptis? Apie seniūnaičių veiklą, iniciatyvas, nuveiktus darbus reikėtų irgi dažniau kalbėti.
Seniūnaičiai savo pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais. Nors su veikla susijusios išlaidos gali būti iš dalies kompensuojamos, tai nėra tas atlygis už jų laiką ir pastangas.
Seniūnaičiai dalyvauja susitikimuose su gyventojais, aiškinasi problemas, rašo prašymus. Dažnai tą daro po savo pagrindinio darbo, vakarais, kitu laisvalaikiu. Pilietiškumas pinigais nematuojamas. Tačiau tikintis, kad žmonės nuolat skirs savo laiką bendruomenės reikalams, vertėtų pagalvoti ir apie deramą jų veiklos finansinį įvertinimą.
Norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skirta seniūnaičių pasirengimui. Juk ne kiekvienas, pradėjęs šią veiklą, išmano Savivaldybės darbo tvarką, kaip priimami sprendimai, kaip sprendžiamos gyventojų problemos. Padėtų seniūnaičių mokymai, susitikimai su Savivaldybės administracijos, kitais specialistais, teikiama aiški, išsami informacija.
O kas seniūnaičiais taps ateityje?
Šioje veikloje norėtųsi matyti daugiau jaunų žmonių, kad ir jie galėtų prisidėti prie savos bendruomenės gyvenimo gerovės stiprinimo. Seniūnaičio veikla gali būti puiki gyvenimo mokykla, kur išmokstama išklausyti kitą žmogų, ieškoti sprendimų, suprasti, kaip veikia savivalda. Tokia patirtis gali praversti ir vėliau – kandidatuojant į Savivaldybės tarybą ar siekiant darbo savivaldos institucijose.
Nuoširdžiai gerbiu žmones, kurie ryžtasi būti seniūnaičiais. Ne kiekvienas sutiktų savo laisvalaikį skirti kitų rūpesčiams, išklausyti kitų kritiką ir vis tiek nenuleisti rankų.
Norėčiau, kad seniūnaičiai nesijaustų palikti vieni su gyventojų problemomis, kad jų nuomonės būtų klausiama ne tik, kai reikia sudaryti kokį nors