Vieniems – įtarimai, o kitų komandiruotės – kaip sviestu pateptos

Kokiais tikslais pedagogai gali vykti į komandiruotę? Toks klausimas praėjusią savaitę iškilo diskutuojant Kretingos rajono savivaldybės tarybos komitete. Diskusijos smaigalyje atsidūrė Simono Daukanto progimnazijos pedagogų edukacinė išvyka į Slovakiją.

Iš tiesų tai nebuvo turistinė kelionė. Ji buvo suplanuota pagal Kretingos rajono švietimo centro patvirtintą ilgalaikę pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programą, kuri buvo išsamiai pagrįsta, susieta su mokyklos strateginiais tikslais ir numatė pažintį su tarptautine patirtimi, jos pritaikymą ugdymo procese.
Tačiau didžiausias dėmesys diskusijoje buvo skirtas ne komandiruotės naudai, o nagrinėjamas tos programos turinys.
Posėdyje paaiškėjo, kad Simono Daukanto progimnazijos direktorės Sigitos Jonaitienės meras į komandiruotę neišleido, nenurodydamas jokių priežasčių. Todėl jai į Slovakiją kartu su kolektyvu teko vykti pasiėmus kasmetines atostogas. Ar ši situacija neprimena buvusios Savivaldybės kontrolierės Sandros Gedvilienės atvejo, kai ją buvo atsisakyta išleisti į komandiruotę? Todėl visiškai pagrįstas įtarimas, ar mero užkardas direktorės komandiruotei į Slovakiją nėra mero priekabių pradžia?
Akivaizdu, kad ši istorija nėra apie Slovakiją. Ji apie tai, ar vienodi vertinimo standartai taikomi visų Savivaldybės įstaigų vadovams. Jeigu nuspręsta aiškiau reglamentuoti komandiruočių praktiką, tai sveikintinas žingsnis. Tačiau tokiu atveju tie patys kriterijai turėtų būti taikomi visiems – nepriklausomai nuo įstaigos, pareigų ar asmenybių.
Pažvelkime į kelis viešai prieinamus pavyzdžius.
Štai 2024 m. Kretingos muziejaus direktorius Romandas Žiubrys vyko į Austriją perimti Europos muziejų patirties kultūros paveldo apsaugos, muziejų veiklos ir bendruomenių įtraukimo srityse. Kitais metais jis jau komandiruojamas į Norvegiją kurti tarptautinių bendradarbiavimo tinklų ir plėtoti bendrus projektus. Šiemet mero palaimintas jis lėkė į Islandiją. Šį kartą įgyvendinti projekto „Šiaurės–Baltijos šalių dialogai“. Kas buvo nuveikta šiose komandiruotėse, nei Taryba, nei visuomenė nesužinojo.
Panašių klausimų kyla ir vertinant Kretingos rajono kultūros centro direktorės Kristinos Rimienės, kuri dalimi etato dirba choro „Kristale“ vadove, komandiruotes. Pernai K. Rimienė kartu su choru „Kristale“ vyko į tarptautinį chorų festivalį Ispanijoje, o šiemet – į Italiją. Tačiau ji į šias išvykas buvo komandiruojama ne kaip choro vadovė, o kaip Kultūros centro direktorė. Akivaizdu, kad komandiruotpinigiai – skaičiuojant nuo direktorės etato. Kartu kyla iki šiol neatsakytas klausimas – kokias konkrečias Kultūros centro direktorės funkcijas ji vykdė tarptautiniuose chorų festivaliuose?
Šių metų birželį Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė buvo komandiruota į Birštoną dalyvauti ilgalaikės programos „Harmoningas lyderis – asmeninės galios, emocinis balansas, kompetencija“ edukacinėje išvykoje „Sąmoningumo praktikos – empatija, ramybė, balansas“. Gal gimnazijos direktorės darbe tai ir naudinga patirtis. Tačiau šiuo atveju galima kelti tą patį klausimą, kuris merui kilo neišleidžiant ir kitos ugdymo įstaigos vadovės S. Jonaitienės – kokia tokios komandiruotės praktinė nauda?
Kelia abejonių ir paties mero komandiruočių nauda rajonui. Per šią kadenciją rajono meras Antanas Kalnius vyko į komandiruotes Gdanske (Lenkija), du kartus Blankenfelde-Mahlow (Vokietija), tris kartus Novovolynske (Ukraina), Flandrijoje (Belgija) ir Zelandijoje (Nyderlandai), Briuselyje, į Dresdeną (Vokietija), į Grieskircheną ir Scheibbsą (Austrija).
Dalis šių komandiruočių buvo susijusios su tarptautiniais projektais, partnerystėmis ir patirties perėmimu. Pavyzdžiui, 2025 m. sausį meras dalyvavo projekto „WaterMan“ pažintiniame vizite Belgijoje ir Nyderlanduose, kur buvo pristatomi vandens perdirbimo drėgnose vietovėse sprendimai. Būtų įdomu sužinoti, ar bent vienas sprendimas jau pradėtas taikyti Kretingos rajone?
Meras ką tik sugrįžo iš komandiruotės į Dresdeną, Grieskircheną ir Scheibbsą, kur buvo lankomi mažosios kogeneracijos technologijų objektai ir gamintojai. Ar pažinčiai su tokia specializuota praktika nebūtų pakakę vien UAB „Kretingos šilumos tinklų“ atstovų? Ar tai nepanašu į paprasčiausią mero turistavimą?
Krenta į akis ir tai, kad užsienio kelionėse merą dažnai lydi jo patarėjas Albertas Barauskas. Taip buvo vizituose į Novovolynską, Blankenfelde-Mahlow, Dresdeną, Grieskircheną ir Scheibbsą. Klausimas kyla ne dėl konkretaus žmogaus, o dėl pačios pareigybės. Kokias funkcijas šiose komandiruotėse atlieka mero politinio pasitikėjimo tarnautojas? Ar tik ne vertėjo ir pakaitinio vairuotojo?
Gal didesnę naudą šiose komandiruotėse būtų davę konkrečios srities specialistai: švietimo, kultūros, strateginio planavimo ar infrastruktūros atstovai.
Albertas Barauskas mero užpernai buvo komandiruotas į Tartu dalyvauti BASCIL veiklose, skirtose kulinarinio turizmo plėtrai. Kokie šio projekto sprendimai šiandien yra pritaikyti Kretingos rajone?
Pernai Gdanske jis dalyvavo Pietų Baltijos šalių žirgų turizmo projekto partnerių susitikime. Ar jau kas rajone matė Kretingos žirgais keliaujančius turistus?
Verta prisiminti ir Savivaldybės administracijos organizuotas išvykas. Pernai Savivaldos dienos proga administracijos darbuotojams buvo surengta išvyka į Kauną – programoje buvo numatytas apsilankymas Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir „Stumbro“ gamykloje. Apsilankymas Karo muziejuje, atsižvelgiant į jo edukacinį pobūdį, gal ir būtų suprantamas. Tačiau kokiu tikslu į programą buvo įtrauktas apsilankymas alkoholio gamykloje ir kokia šios ekskursijos sąsaja su savivaldos funkcijomis ar administracijos darbuotojų profesiniu tobulėjimu?
Iš tiesų svarbiausia ne tai, kas ir kur buvo išvykęs. Kur kas svarbiau, kas iš tų biudžeto lėšomis apmokėtų komandiruočių buvo panaudota Kretingos rajone? Ar tai buvo naujos idėjos? Nauji projektai? Pritrauktos investicijos? Ar konkretūs sprendimai, kurie šiandien jau duotų naudą rajono gyventojams? Būtent tokie atsakymai, mano nuomone, yra svarbiausias komandiruočių vertinimo kriterijus. Ir kuo daugiau apie juos būtų kalbama viešai, tuo mažiau liktų vietos interpretacijoms ar abejonėms.
Todėl merui, kuris priekabiai „blusinėja“ Simono Daukanto progimnazijos pedagogų išvykos į Slovakiją programą, būtų galima skirti pamokymą iš Švento rašto: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“

Parašykite komentarą