kūrybos kraitė

ILGESIO GEOGRAFIJA
Tykiai sėlina šaltis, stingdo žemės akis,
bet atmintis – laukinis maištingas vijoklis,
pro sunkias mūro sienas, pro praeities
šešėlius veržiasi kaip auksaspalvis medus.

Tu man kalbi apie gervuogių naktį,
apie juodąsias avietes miško tankmėj,
jos tamsios, kaip užmiršti žodžiai,
kurie vis dar degina lūpų kraštus.

Sakai, jūrų kapitonas vėl inkarą prarado,
klaidžioja po žemynus, po svetimą dangų,
jo laivas plėšo horizonto siūles, ieško vietos,
kur gėla bent akimirkai nurimti galėtų.

Vis dar paslaptingai gyvas mūsų šilelis,
kurs virpantis ir žalias, giliai įsišaknijęs,
kurs nevirto vien dulkėmis ar sena istorija,
jis verkia kiekvieno iš mūsų krūtinėj.

Kol virš mūsų galvų dūzgia skubantis laikas –
chaotiškas, aklas, dundantis pasaulio avilys,
mes nešiojamės šį verkiantį mišką, žinotą,
kol kapitono laivas tolsta į tamsą, neskubiai.

Aldona ANUŽIENĖ

—-

Rugpjūčio pėdos…
Šviesa rugių kalne, rugpjūčio pėdos.
Rūkai žili, dar saulei nepakilus.
Ugnim rasų degąs erškėčio žiedas.
Sudievu liepai ošia temstant šilas.

Apsunkus medžiams nuo brandintų vaisių,
Lytėto vėjo, obuolio kritimas.
Taku rugpjūčio Tavęs link vis eisiu…
Ten Tavo vardas… Jis – mano likimas…

Ten pirštų šilkas, vėsai glostant plaukus.
Akių gelmė, joje – skendau ne kartą…
Ten rymo liepa, skalsumos sulaukus.
Šešėlių pirštai žolėje, už vartų.

Laukinis ten medus, ir bičių šokis.
Girdėt, nakty, rugpjūčio žingsnių aidas.
Nors, vėlesni rytai… Prašau, nusišypsoki.
Toks mielas ir brangus tik Tavo veidas.

Ir Tu tenai esi. Išgirdus balsą,
Į rudenį, taku, rugpjūčio eisiu.
Pažinusi Tave, šermukšnių skalsą
Lytėsiu plaukus Tau… tyloj jei leisi…
———————————————–
Šviesoj rugių, kalne – vien Tavo akys
Ir tarsi sniegas tupiančios plaštakės.

Renata KURŠYTĖ

—

taip verkia
nuo medžių
ruduo
raudonais
saulėlydžiais
iš ryto
nulyja
pabyra
į žemę
kaštonų
rudų
trupiniais
paukščiu
ilgesingai
pragysta
taip verkia
nuo medžių
ruduo
laša
ašaros
varva
srovena
ir verkia
dar
tyliai
ruduo
vienatvėje
laukt
kažko
pasilikęs…

Vaiva ŠIMKUTĖ-ŽEKONIENĖ

—

Koks gyvybingas klevas:
Net vėliavoj garbingai plazda.
Pavasarį – saldumas, kaip uogelės,
O rudenį pasipuikuot sumanė –
Liepsnoja ugnimi miškuos,
Pamiškėse. Visur. Tiktai be karčio.
Tai paskutinis rudenio akordas,
Tarytum aidas iš vasaros spalvų paletės.
Tas rudeniškas grožis toks trapus,
Toks trumpalaikis.
Net nebeaišku, kas užlieja širdį:
Ir džiaugsmas, ir liūdesys kartu.
Lapeliai – ne tik medžių puošmena,
Jie mūs žemelės žalias rūbas
Ir mūsų gyvasties versmė.
Kuomet bus savo misijas atlikę,
Iš lėto tyliai nuplevens žemyn.
Jie, kaip visi ir viskas,
Žemėn grįš…

Zenutė BERŽONSKIENĖ

—

Virsmas didžiulis dangumi
susisuko.
Lietūs ir lietūs vėjyje
suklestėjo.
Lenkiasi gėlės, ramunės
lig saulės.
Lenkiasi rugio ir avižos
laukas.
Pučia ir kosti maži
upeliukai.
Skrituliais burbuliuoja takai
ir keliukai.
Šviesą ir šviesą lauktą-nelauktą,
gluosnis lig kelių į purslus
įsirangė.
Debesys plaukia juoduojančiom
juostom.
Nė vieno šviesesnio taikesnio
pagundai.

Marija BUČKIENĖ

—

Tuščias sostas
Išėjo karaliai
Rūdžių suėstos
Insignijos nežiba
Nyksta klodai
Per liejamus pamatus
Rita grindiniu
Ratais laiko
Į užmarštį
Gęsta saulė
Leidžiantis dvarui
Šalta vienodai
Kitiems
ir
valdovams

Odilė NORVILAITĖ

—

Ieškau
pamesto šešėlio
tarp mirusiųjų…
nes nuo ilgo skridimo
link mano paveikslo
iškirpti paukščiai
uždusę sukrito…
į neskalbtą debesį
laiko likučių
lesti… ir apako…
pavirsdami eilėraščiais…
išsiuvinėtais
per visą dangų…
kada sugundyti žodžiai
nusirenginėjo…
nuodėmei…

Vytautas KUSAS

—

saulė tuoj rengsis už širmos,
mėnuo išbals nuo intymumo.
po obelim obuolių bandos
neatsigina bičių ir musių.

vasaros pabaiga netikėtai užgriūva,
Tylos skeletas vaikšto po kiemą,
ir paskutiniai spinduliai pro
klevo tankmę srūva –
šitaip anapusybė beldžiasi sielon.

pasauli, slaptingas pasauli,
skliautais žvaigždynų tu viliosi…
ir jau manęs tu nebeklauski,
kam širdį ašen atiduosiu – – –

Giedrius VAICEKAUSKAS

—

Tokia gera,
Myluojanti ir
spinduliuojanti,
Švelni…
Sakyk, kaip gyveni?
Tegul širdis nurimsta,
Kas, kad nebaigti darbai nedingsta.
Suspėsime… Apglėbsime…
Iš džiaugsmo vėl veidai
nušvis…
Atgis su rytu dovana
gyvenimo.
Liksiu su Tavimi džiaugsme ir nerime.
Pilna širdis pavasario
srovenimo…
Eime į šviesą!
Angelo balsu prakalbo,
Meilę nešdama,
Diena.
Skaidru, ramu ir gera čia.

Aušra ČEPĖ

—

RUDUO KAIP RUDUO
Ruduo kaip ruduo –
Saulė, vėjas, lietus…
Ruduo kaip ruduo –
Drumsčias, pilkas, dangus…

Rugsėjis bėgo
Su apsiaustu žaliu.
Spalis atėjo
Spalvotu taku.

Šalnos pakando
Rudenines gėles.
Vabzdžiai išbando
Negandas gilias.

Lapkritis arti –
Medžiai lapais sninga.
Dalia jų karti,
Nes amžiams užminga.

Ruduo vėl ruduo –
Vėjas, saulė, lietus…
Ruduo vėl ruduo –
Pilkas, drumsčias dangus…