Pijus Opera (P. O.): „Ar prisimenate, kada Jums teko prisijuokti iki plyšimo? Ar įmanoma, kad kitas žmogus taptų artimas dėl humoro?“
Gintaras Grajauskas (G. G.): „Kad taip, iki plyšimo, neprisimenu… Bet su dukra Egle dažnai mėgstame pajuokauti, pasismaginti. Esu tas, kuris visiškai nesidomiu sportu, skirtingai nuo mano vyriškųjų atžalų (jo sūnus Rokas Grajauskas yra sporto komentatorius – red. pastaba). Man humoro jausmas asocijuojasi su intelektu: bendraujant pajusti žaismą, atsiriboti nuo šablonų. Kai dirbtinis intelektas dabar užkariauja naujas teritorijas, suprantame, kad humoras yra gyvo žmogaus savybė.“
P. O.: „Ar gebėtumėte įvardinti, kur yra juokavimo ribos?“
G. G.: „Juokas yra ne tik smagumo, bet ir didelės nuostabos požymis, net kai situacija nejuokinga. Komizmas atsiranda iš nustebimo: žmogus juokėsi iki ašarų, nes žinojo vienokią pusę, ir staiga atsivėrė kitokia. Tai pastebėjau dirbdamas teatre. Juoko skalė – plati: nuo subtilaus iki juodojo humoro. Kai žmogus pradeda neva juokauti, kad aš turi dvi kojas, o tu – vieną, tai nebėra juokas, o chamizmas, kurio mūsų gyvenime apstu.“
P. O.: „Užsiminėte apie teatrą: rašymas ar darbas teatre dabar užima daugiausiai Jūsų laiko?“
G. G.: „Esu taip įsivėlęs į teatrą, kad administracinis darbas jame, popieriai atima labai daug laiko. Daug netikėtumų; tarkim, sekmadienį sužinai – 5-tą vakaro spektaklis, o sulūžo akordeonas, kuriuo groja aktorius. Tris–keturias valandas lakstai po miestą, kol surandi kitą akordeoną. Tai atima daug laiko, kurį galėčiau skirti rašymui. O kai galva prikimšta „vekselio“ lentelių, geros kūrybos nelauk.“
P. O.: „Gal gyvenimas Klaipėdoje, kur tempai lėtesni, negu sostinėje, sukuria lengvesnes galimybes stebėti aplinką?“
G. G: „Aš nuo 7-erių gyvenu Klaipėdoje, Vilniuje tik 2-jus metus, dar pas senelius Marijampolėje, tad nelabai težinau, ką reiškia gyventi kitur. Iš esmės čia nėra konkurencinių lenktynių, kas būdinga Vilniui. Klaipėda yra gulėjimas jūroje ant nugaros ir žiūrėjimas į debesis.“
P. O.: „Užsiminėte apie vaikystę. Kokia ji buvo?“
G. G.: „Seneliai, tėvai buvo labai svarbūs mano formavimuisi – jų pasakojimai, suvalkietiška saviironija. Senelis buvo kalvis ir įsileisdavo mane į savo kalvę, kur susirinkdavo vyrai, jų specifinėse šnekose apstu kandžių replikų. Tai ir buvo mano pirmoji humoro mokykla.
Tėvas buvo vargonų derintojas, baigęs chorvedžio mokslus. Jis derino vargonus ne tik Klaipėdos konservatorijoje, bet ir visose Žemaitijos bažnyčiose. Aš būdavau jo gizelis – tėvas derina, aš spaudau klavišus. Daug naktų tekdavo praleisti bažnyčiose, gotiškoje aplinkoje: paslaptinga tyla, prie vargonų dega lempelė, švilpauja vėjai, praskrenda šikšnosparnis.“
P. O.: „Muzika tuomet, besiklausant derinamų vargonų, ir atėjo į Jūsų gyvenimą? Kada pats pabandėte groti?“
G. G.: „Mane 4–5 metų pirmiausia įtaisė dainuoti į Marijampolės berniukų chorą „Vyturėlis“, po to į Klaipėdos „Gintarėlį“, pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Pirmoji mano gitara buvo akustinė – susikonstravau sau 6-stygę, buvau pasidaręs ir elektrinę, po to mušamuosius, kol sykį neapsikentusi kaimynė išdaužė langą. Tada atsirado bosinė gitara. Klaipėdos „šimkinėj“ baigęs chorinį dirigavimą, konservatorijoje įstojau į džiazo klasę. Rinkdavomės mano 15 kv. m ploto virtuvėje, perdarytoje iš bendrabučio patalpos. Klaipėdoje studijavo režisierius Rimantas Kmita, susibičiuliavau su Aidu Mosėnu, dabar jau amžinatilsį, – skaitydavome poeziją, ligi tol galvojau, kad man vienam įdomu, o pasirodė, kad tokių buvo ir daugiau. Klausydavomės muzikos – turėjau įrašų nuo egzotikos iki Tibeto meditacinės. Susibūrė grupė „Kontrabanda“, esame netgi koncertavę tai bendrabučio publikai. Prie jūros Giruliuose burdavomės į kūrybinius „Placdarmus“ – poetai ir muzikantai lįsdavome į bunkerius, miegodavome palapinėse.“
P. O.: „Tie susitikimai tapo savotiška poetine mokykla. Kas Jūs: labiau muzikantas ar poetas?“
G. G.: „Arba ir tai, ir tai, – arba nei tai, nei tai. Muzikantai į mane žiūri kaip į poetą, o poetai – kaip į muzikantą. Grojome pankroką, ligi „Kontrabandos“ buvo „Hidromasažas“, po to dvi grupės suėjo į vieną. Buvo labai įdomus laikas, nors mūsų muzika nėra skirta stadionams, bet buvo ir tokių atvejų, kai minios rinkdavosi būtent į stadionus.“
P. O.: „Dėl kokių praeities įvykių šiandieną apgailestaujate?“
G. G.: „Baisių nuodėmių neturiu. Apgailestauju dėl savo bailumo ir tingumo – galėčiau būti drąsesnis ir darbštesnis. Esu kelis žmones primušęs, bet kaltės nejaučiu, nes keli primušė ir mane. Jauniems žmonėms būdinga turėti daug draugų, o senstant supranti – jeigu turi vieną draugą, tai labai gerai, nes daugelis ir jo neturi.“
P. O. „Kokie Jūsų pamąstymai apie mirtį? Jaunystėje nebijoti mirties yra labiau bravūriška laikysena, o dabar savo tekstuose rašote, kad jos nebijote.“
G. G.: „Negaliu pasakyti, kad mirties artumo nebūčiau jautęs visą gyvenimą. Suvokiu, kad žmogus yra mirtingas, o tai įpareigoja į kiekvieną žvelgti su gilesne pagarba. Nepasakyčiau, kad mirties labai bijau. Žinoma, nemalonus faktas, kad nebevaldysiu kūno, bet jis nėra šokiruojantis. Suvokiu, kad kas rytą valau dantis savo kaukolei… Man daug baisiau įsivaizduoti savo artimųjų mirtis – o jau čia tai mano fantazija yra beribė!“
P. O.: „Tad kokias jaučiate baimes? Išprotėti?“
G. G.: „Labiau sukvailėti. Durniai nekalti, kad jie durni, dažniausiai jie to nė nesuvokia. O su sukvailėjusiu yra labai sunku bendrauti. Jaučiu metafizinę baimę, kad neužpultų rusai. Kiek daug gražaus esame nuveikę ir kaip puikiai gyvename, baisu net pagalvoti – ateitų barbarai, prievartautų, žudytų, niokotų.“
P. O.: „Ar jaučiatės labiau svarbus, gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją?“
G. G.: „Aš ir ligi tol pats sau buvau svarbus, o po titulo – reikėtų apie tai pamąstyti. O iš tiesų nekoketuojant, jaučiausi maloniai. Kadangi gyvenu Klaipėdoje ir nesu objektyvo taikiklyje, daug šansų, kad tave pamirš. Tai, kad pagerbė, padeda savigarbai, o – ir nemenka finansinė paspirtis. Pagalvoju: jei šiais neramias laikais reikėtų išeiti iš darbo, iš premijos galėčiau išgyventi iki pensijos.“
Gintaras Grajauskas gimė 1966 m. Marijampolėje, tuomet – Kapsuke. Baigė S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, Lietuvos Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Džiazo katedrą. 1990–1994 m. dirbo radijuje, televizijoje, nuo 1994-ųjų dienraščio „Klaipėda“ literatūrinio leidinio „Gintaro lašai“ sudarytojas. Nuo 2008-ųjų – Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas, nuo 2018-ųjų – meno vadovas. Nuo 2000-ųjų organizavo kasmetinį Lietuvos poetų sambūrį „Placdarmas“. Grojo bosine gitara ir dainavo bliuzroko grupėje „Kontrabanda“, džiazroko grupėje „Rokfeleriai“, išleido 6 albumus. Pastaraisiais metais vis labiau sieja savo gyvenimą su teatru. Vienas kasmetinio tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“, vykstančio nuo 2017 m. Klaipėdoje, organizatorių. Lietuvoje išleidęs 9 eilėraščių, 2 eseistikos knygas, romaną bei 2 pjesių rinkinius, jo kūryba išversta į kitas kalbas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
