A. Joknytė yra viena ryškiausių ir labiausiai vertinamų šiuolaikinės krikščioniškos muzikos kūrėjų, vilties giesmių pradininkių Lietuvoje. Jos akustinės dainos, dainuojamoji poezija ir gilaus dvasinio turinio giesmės jau daugelį metų skamba ne tik bažnyčiose ar bendruomenių susibūrimuose, bet ir tūkstančių klausytojų kasdienybėje. Atlikėjos kūryba išsiskiria subtiliu gitaros skambesiu, gilia ramybe ir nuoširdžiu išjaustu atlikimu. Ji koncertuoja išvien ir su bendradarbiaujančiais muzikantais, naudoja gitaros, fleitos, violončelės, perkusijos garsus.
Keturis dešimtmečius kūrybos keliu nuėjusią A. Joknytę „Pajūrio naujienos“ tarsi iš anksto parengė būsimam susitikimui su autorinio vakaro klausytojais.
– Miela Angele, 40 metų yra branda: matuojant žmogaus biologiniu gyvenimu, o juolab – kūrybos prasme. Ką svarbiausia per tuos dešimtmečius atsinešėte į šiandieną?
– Čia tik skaičius, bet švęsti galima… Žinoma, į šį laikotarpį įeina ir pauzės, ir nemažai metų tylos, lėtumo… Bet be tų sustojimų gal ir nebūtų kūrybos. Labai svarbu, bent jau man, nenušokti, nepabėgti nuo savo šaknų. Medis neduos vaisių, jeigu šaknys bus supuvusios ar nukirstos. Stengiuosi ieškoti tinkamo šaltinio, kuris negriautų, nenaikintų, o maitintų ir teiktų gyvybę.
– Ar muzikali jūsų šeima arba giminė, iš kur tokie stiprūs kūrybos genai?
– Taip, mūsų giminė ir šeima tikrai daininga ir muzikali. Už tai labai dėkoju Dievui, kad gimiau būtent tokioj aplinkoj ir kad gamtos buvo ir yra labai daug. Tai įkvepia, ramina ir džiugina. O visos patirtys įgauna skonį kaip gero ilgai brandinto vyno.
– Prisiminkite pradžių pradžią. Kas atvedė jus į muziką, kur jos mokėtės? Polinkis kūrybai atkeliavo iš vaikystės, ar aplankė vėliau?
– Muzikos niekur nesimokiau, tik savarankiškai. Gimiau ir augau vienkiemyje, tokios galimybės tada nebuvo, o vėliau pasirinkau dailę. Mano muzikinį skonį pradžioje formavo besisukanti Vytauto Kernagio plokštelė, gamtos garsai, mamos dainavimas, tėvo giedami Žemaičių Kalvarijos kalnai. Vyresnė sesuo pradėjo mokytis groti gitara, ir aš jai iš paskos. Mokėmės įvairių dainų, kartu dainuodavom. Vėliau, kai studijavau Šiauliuose dailės fakultete, lankiau Virgio Stakėno vadovaujamą dainuojamosios poezijos studiją. Ten susipažinau su labai įdomiais žmonėmis – bardais, dainuojamosios poezijos kūrėjais, menininkais, ir pačiai gimė noras kurti, ieškoti poezijos, buvimo žemėje prasmės per kūrybą. Tuomet ir užčiuopiau tą manyje gyvenančią, kuriančią asmenybę.
– Kada pasirinkote krikščioniškosios muzikos kryptį?
– Krikščioniškos giesmės pradėjo gimti tada, kai 1989 m. įtikėjau. Tiesiog maldos metu norėjosi giedoti Dievui savais ir psalmių žodžiais. Vėliau pradėjau tai įrašinėti, pamačiau, kad ir kitiems tai atliepia, padeda, stiprina, guodžia. Fiziškai nedaug žmonių tegaliu aplankyti, o įrašyti kūriniai jau gyvena savo gyvenimą ir skrieja ten, kur nori, ir tai džiugina.
– Kuriate ir giesmes, ir dainas: išleidote, mano žiniomis, 5 albumus. Kaip apibūdintumėt albumų turinį, kokias jautrias temas juose liečiate?
– Esu išleidusi 5, tačiau galima sakyti ir 6 albumus, nes albumas „Vakaras ir Rytas“ yra išleistas atskirais CD: ,,Vilties medžiui”, ,,Vakaras ir Rytas”, ,,Šuliniai iš tylos“, ,, Kol meilė miega“ ir ,,Tavo artume“.
Visi albumai kvėpuoja krikščioniška tematika, psalmėmis ar tekstais pagal psalmes, asmeninės maldos, ir kitų man artimų autorių žodžiais. Kartais tai prasiveržia džiaugsmu, kartais atgaila, kartais prašymu ar nuostaba, ilgesiu ar laisvės troškuliu. Ieškau autentiško asmeninio santykio su Kūrėju, savimi ir pasauliu… Apie tai ir giedu, dainuoju.
– Dalyvaujate dainuojamosios poezijos vakaruose, šlovinimo vakaruose, jūsų muzika skambėjo iš Muzikinio balkono Rotušės aikštėje. Esate kviečiama į krikščioniškos muzikos festivalius „Sielos”. Ką jums norisi ištransliuoti, kokią žinią skleisti savo kūryba?
–Taip, viską gerai išvardijote. Dar važiuoju ten, kur esu kviečiama – su grupe ar viena, giedu adoracijose, kameriniuose vakaruose, rekolekcijose, stovyklose, autoriniuose koncertuose įvairių miestų bendruomenėms. Noriu tiesiog dalintis tuo, ką Dievas į širdį įdėjo per giesmes – su meile, be pamokymų ar moralizavimo. Gal kam bus paguoda ar pastiprinimas, padrąsinimas, suteiks viltį. Kad šviesos daugiau būtų, kad atsirastų troškulys Dievo ieškoti, žmones mylėti.
– Ar per 40 metų stipriai keitėsi jūsų kūrybos kryptis?
– Sunku atsakyti, gal tegul įvertina klausytojas. Gal ne tiek kryptis šiek tiek pakito, kiek stilius. Žinoma, kad jaunystėje labiau maištingos muzikos norėjosi. Dabar ieškau grožio ir harmonijos.
– Su kokia intencija į klausytoją ateisite į jubiliejinį susitikimą?
– Ateisiu su didžiuliu dėkingumu ir noru dalintis bei kartu švęsti gyvenimą. Tai abipusiai mainai… Jei kažkam atliepia tai, ką darau, kuriu, man suteikia motyvaciją eiti toliau. Kartu tai kaip ir stimulas naujai pradžiai: kai atiduodi, gali atsiverti naujiems dalykams. Jeigu indas pilnas, nieko naujo į jį nepripilsi.
– Kokios kitos jūsų veiklos, be kūrybos – anksčiau ir dabar?
– Viskas daugiau ar mažiau susiję su kūryba. Paraleliai rašau ikonas, sugrįžta ir piešimas tušu, pastele, pieštukais, kitom technikom. Tikiuosi surengti ir šių savo darbų parodėlę. Dabar ruošiu darbus parodai Šiauliuose gruodžio vidury.
—
Per savo muzikinį kelią A. Joknytė išleido keletą autorinių albumų, tapusių šio žanro klasika šalyje: „Vilties medžiui“, „Šuliniai iš tylos“, „Kol meilė miega“, „Rytas“ / „Vakaras“, „Tavo artume“. Klausytojai atlikėją geriausiai atpažįsta iš tokių giesmių kaip „Pabusk, mano siela“, „Ištikimoji meilė“ bei pastarųjų metų singlo „Neištylėtasis“. Kūrėja aktyviai tęsia savo muzikinę kelionę, o jos kūrinius galima rasti populiariausiose muzikos platformose „Spotify“, oficialiame „YouTube“ kanale.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
