Todėl diskusijas apie būsimą miesto riboženklį sekiau su smalsumu. Profesoriaus Vakario Bernoto pasiūlytas kryžius abejingų nepaliko. Vieniems jis pasirodė prasmingas ir labai tinkamas Kretingai. Kiti jame matė kapinių kryžių, kortų pikus ar į akmenį įsmeigtą kalaviją. Nuomonių netrūko.
Kuo daugiau domėjausi šiuo projektu, tuo mažiau norėjosi ginčytis dėl paties kryžiaus. Kur kas įdomesni pasirodė visai kiti klausimai: kaip gimė ši idėja, kas pasirinko tokią kryptį ir kokį vaidmenį šiame procese turėjo Kretingos žmonės.
Kryždirbystės kryptį pasirinko ne profesorius
Po viešo pristatymo daugiausia diskusijų kilo dėl Vakario Bernoto pasiūlymo. Tačiau Savivaldybės pirkimo dokumentai atskleidžia svarbią aplinkybę: kryždirbystės kryptis buvo numatyta dar techninėje užduotyje.
Joje nurodyta atlikti Kretingos heraldikos, pranciškoniškosios tradicijos, sakralinės architektūros paveldo ir lietuviškos kryždirbystės kultūros analizę. Kuriant pačią koncepciją jau tiesiai reikalaujama pateikti „šiuolaikinę kryždirbystės tradicijos interpretaciją“.
Taigi priekaištus dėl pasirinktos krypties vargu ar reikėtų adresuoti profesoriui V. Bernotui – jis dirbo pagal Savivaldybės administracijos suformuotą užduotį. Kur kas įdomiau, kas ir kodėl nusprendė, kad būsimo Kretingos riboženklio idėjos reikia ieškoti būtent kryždirbystės tradicijoje. Kas suformavo tokią užduotį ir kuo remiantis nuspręsta, kad būtent ši kryptis geriausiai atspindės Kretingą?
Nes pasirinkti tikrai buvo iš ko.
Kretinga į vieną istoriją netelpa
Dar 1253 m. rašytiniuose šaltiniuose minimas kuršiškasis Cretyn.
Vėliau ryškų pėdsaką miesto istorijoje paliko Jonas Karolis Chodkevičius. Jo nuopelnų Kretingai nereikia ieškoti archyvų paraštėse. J. K. Chodkevičiaus rūpesčiu čia įsikūrė bernardinai, iškilo vienuolynas ir bažnyčia, o 1609 m. jo pasirašyta privilegija steigiamam miestui suteikė Magdeburgo teisę ir Karolštato vardą. Netrukus čia pradėjo veikti ir mokykla.
Dar kitokį pėdsaką Kretingoje paliko grafai Tiškevičiai. Dvaras, Žiemos sodas ir parkas, pirmoji Lietuvoje hidroelektrinė, viena pirmųjų telefono linijų, miesto ir bažnyčios puoselėjimas – tik dalis jų palikimo, Kretingoje matomo iki šiol. Aleksandras Tiškevičius, pats būdamas katalikas, statybine mediena prisidėjo ir prie sudegusios Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčios atstatymo.
Žinoma, yra ir pranciškonai. Jų daugiau kaip keturių šimtmečių istorija ir tradicija – svarbi ir neatsiejama Kretingos tapatybės dalis. To ginčyti turbūt neverta.
Kad Kretingos neįmanoma sutalpinti į vieną nekintantį simbolį, rodo ir miesto heraldikos istorija. Skirtingais laikotarpiais jos herbe spėjo pabuvoti keturi skirtingi simboliai: Švč. Mergelė Marija su kūdikiu Jėzumi, Šv. Kazimieras, liūtas ir grifas.
O šalia didžiosios istorijos gyvena ir mažosios miesto legendos. Turbūt ne vienas kretingiškis yra girdėjęs pasakojimą apie žemaitį, vežusį žmoną Ingą akmenimis grįstu keliu ir vis klausdavusį: „A kret, Inga?“ – „Kret, kret, kret!“
Prie įvažiavimo statyti paminklo Ingai, žinoma, niekas nesiūlo. Tačiau pati legenda primena, kiek daug skirtingų pasakojimų per šimtmečius sukaupė Kretinga.
Todėl skaitant techninę užduotį savaime kyla klausimas: kodėl iš visos šios istorijos Savivaldybės administracija iš anksto išskyrė būtent pranciškoniškąją tradiciją, sakralinį paveldą ir kryždirbystę? Kur liko kuršiškoji Kretinga, Chodkevičių ir Tiškevičių palikimas, kiti miesto tapatybės sluoksniai? Ir kas nusprendė, kurios Kretingos istorijos ir tapatybės dalys svarbesnės už kitas?
14 tūkst. 900 eurų ir keli neatsakyti klausimai
Riboženklio koncepcijos parengimo sutarties vertė – 14 tūkst. 900 eurų. Pirkimas atliktas neskelbiamos apklausos būdu. Sutartis apima ne vien vizualizaciją – joje numatytas koncepcijos aprašymas, vizualizacijos, brėžiniai ir preliminari įgyvendinimo sąmata.
Tačiau viešame pristatyme preliminari įgyvendinimo sąmata visuomenei pristatyta nebuvo. Tai kiek iš tiesų kainuotų šią koncepciją paversti realiu riboženkliu?
Vis dėlto pati 14 tūkst. 900 eurų suma šioje istorijoje nėra svarbiausia. Daug įdomiau, kaip buvo organizuotas procesas. Techninėje užduotyje numatyta, kad visi tarpiniai sprendiniai turi būti pristatyti ir suderinti su užsakovu. Apie visuomenės įtraukimą į kūrybinį procesą joje neužsimenama.
Todėl kyla klausimų, kokie tarpiniai sprendiniai buvo pateikti Savivaldybei, kas konkrečiai juos vertino, kas teikė pastabas ir kas pritarė tolesniam pasirinktos krypties plėtojimui.
Viešame pristatyme Savivaldybės architektas Svajūnas Bradūnas kalbėjo apie pusantrų metų trukusį darbą ir vykusias diskusijas. Meras Antanas Kalnius pasakojo, kad pirmą kartą pamatęs kryžiaus idėją kartu su keliais Savivaldybės administracijos darbuotojais dvi ar tris minutes tylėjo – buvo „šokiruoti gerąja prasme“.
Diskusijų, vadinasi, būta. Tik į jas visuomenė įsitraukė gerokai vėliau.
Rinktis iš vieno – nelabai pasirinkimas
Į viešą pristatymą bibliotekoje atėję žmonės išvydo jau išgrynintą koncepciją. Galėjo ją girti, kritikuoti, siūlyti keisti detales. Tačiau kito varianto šalia nebuvo.
Net turguje pomidorą dažniausiai renkamės iš kelių. O čia kalbame apie riboženklį, kuris prie įvažiavimo į Kretingą gali stovėti kelis dešimtmečius.
Kretingoje būta ir kitokios patirties, kai į miestui svarbaus ženklo pasirinkimą buvo įtraukti gyventojai. Renkant Jono Karolio Chodkevičiaus paminklo Rotušės aikštėje idėją, buvo surengtas konkursas. Trys atrinktos vizualizacijos buvo eksponuojamos Savivaldybėje, žmonės galėjo jas apžiūrėti ir balsuoti.
Kodėl riboženklio atveju tokio kelio atsisakyta?
Gal dabar kaip tik verta grįžti keliais žingsniais atgal. Ne tam, kad nubrauktume profesoriaus V. Bernoto darbą, ir ne tam, kad pradėtume karą dėl kryžiaus. Jo sukurta koncepcija galėtų būti vienas variantų. Šalia jos galėtų atsirasti dar keli skirtingi Kretingos matymai. Tik turint kelis skirtingus pasiūlymus pasirinkimas taptų tikru pasirinkimu.
Tada darbus galima parodyti žmonėms. Ne kelioms dešimtims vieno vakaro pristatyme, o visam miestui. Savivaldos įstatymas numato ir vietos gyventojų apklausą. Tokios apklausos rezultatai būtų patariamojo pobūdžio. Tačiau šiuo atveju svarbiausia ne jų teisinė galia, o kad kretingiškiai turėtų realią galimybę tarti savo žodį.
Riboženklis nėra vienos kadencijos sprendimas. Jis liks ir tada, kai šiandieninius sprendimų priėmėjus Savivaldybėje jau bus pakeitę kiti. Todėl keista, kad Savivaldybės administracija pati iš anksto pasirinko, kuri Kretingos istorijos ir tapatybės dalis taps riboženklio kūrimo atspirties tašku. Šią kryptį įrašė į techninę užduotį, tarpinius sprendinius numatė derinti su savimi, o visuomenei pristatė jau gerokai į priekį nuėjusio darbo rezultatą.
Profesoriui V. Bernotui atsakomybės už procesą suversti nereikėtų – jis gavo konkrečią užduotį ir ją atliko. Tačiau pati užduotis neatsirado savaime – kažkas ją suformavo, pasirinko kryptį, vertino tarpinius sprendinius ir pritarė tam, kad darbas būtų tęsiamas būtent šia linkme. Todėl natūralu klausti, kas buvo šių sprendimų autoriai ir kas už juos prisiima atsakomybę. Juk, kai rezultatas pavyksta, paprastai norinčiųjų juo pasidžiaugti netrūksta. Tad ir sprendimai, atvedę iki galutinio rezultato, neturėtų likti be savo autorių.
Todėl Savivaldybės administracijai būtų laikas ne tik aiškinti riboženklio simbolius, bet ir atsakyti, kas konkrečiai priėmė šiuos sprendimus ir kas už pasirinktą procesą prisiima atsakomybę.
O prieš sprendžiant, koks ženklas turi pasitikti atvykstančius į Kretingą, būtų visai neblogai paklausti pačių kretingiškių, kokią Kretingą jie nori parodyti miesto svečiams.
