Iki ašarų brangi tėviškės žemė ir Klausgalvų-Medsėdžių, Didžiųjų ir Mažųjų Žalimų krašto žmonėms, nors joje nėra nei legendomis apipintų aukštų kalvų, nei raibuliuojančio ežero. Tad kurgi slypi jos vertė? Kodėl ji taip dažnai prisimenama? Atsakymas tik vienas – ji yra gimtinė.
Tik gimtųjų namų trauka, ištikimybė tėvų žemei ir bendrystė vėl sukvietė Klausgalvų-Medsėdžių, Didžiųjų ir Mažųjų Žalimų kaimo žmones į tradicinį susitikimą. Šiemet jis suorganizuotas jau 29-ą kartą. Jo pirmtakai – to krašto šviesuoliai: Ona Abrutytė ir jos sūnus Petras Abrutis. Vėliau jų iniciatyvą pratęsė kitas to krašto entuziastas Petras Rudys, jau daug metų dirbanti užimtumo specialistu Padvarių socialinės globos namuose.
Šiųmetis bendrystės tradicijas puoselėjantis renginys prasidėjo šv. Mišiomis Kalnalio šv. Lauryno bažnyčioje. Iškilmingas šv. Mišias aukojo parapijos klebonas Mindaugas Nausėda. Jis pasidžiaugė, kad ir likimų išdraskyti žmonės neužmiršo šios žemės, kuri augino ir vedė į gyvenimą, neleido palūžti nepritekliuose ir sunkumuose. Ne mažiau jį nustebino ir tai, kad nuskriausta vyresnioji karta sugebėjo net į savo vaikų, anūkų ir proanūkių širdis įdiegti meilės jausmą kraštui, kuriame buvo pakrikštytas ir užaugintas garsusis didaktinės prozos meistras, žemaičių vyskupas, teologijos mokslų daktaras Motiejus Valančius.
Maldomis pagerbę išėjusiuosius, gavę palaiminimą iš klebono, renginio dalyviai pabiro po kapinių kalnelį, kuriame ilsisi jų tėvai ar protėviai. Jiems artimieji padėjo gėlių, uždegė žvakes.
Neužmirštamą įspūdį paliko ir pramoginė šventės dalis, kuri vyko Leliūnų kaime dosnių ir dvasingų šeimininkų Augustinos ir Antano Venckų sodyboje. Susėdę obuoliais kvepiančiame sode prie ilgų medinių stalų, nukrautų suneštinėmis vaišėmis, iškilmių dalyviai tylos minute pagerbė kraštiečius, kurie jau išėjo amžinybėn. Prie uždegtos žvakės šių eilučių autorius buvęs ilgametis dabartinės Darbėnų gimnazijos mokytojas Juozas Maksvytis jiems dedikavo savo kūrybos eilėraštį „Tik sugrįžt iš mirties negali“.
Vėliau iškilmių dalyviai atvirai ir nuoširdžiai dalijosi mintimis apie istorinę praeitį, optimistiškai žvelgė į ateitį, džiaugėsi laisva ir nepriklausoma Lietuva.
Įsimintiną gimtosios žemės paveikslą atskleidė vyriausia sambūrio dalyvė Bronė Kaunienė, gyvenanti Girkalių kaime Klaipėdos rajone. „Mums ta žemė ir šiandien tebekvepia duona ir medumi, – sakė į devyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus įkopusi senolė. – Tebematau gimtojo sodžiaus žmones ir sumintus takelius, kuriais laksčiau basomis kojomis, gaudžiau žydinčioje pievoje skraidančius margaspalvius drugelius, nešiau pirmąsias miško žemuoges, suvertas ant smilgos, brangiausiam žmogui – mamai.“
Jaunystės metus vizijose matė dabar jau Nasrėnuose gyvenantis Petras Zaleckis. Jis prisiminė, kai šešiolikmetis jaunuolis šiuose kraštuose pradėjo laiškininko darbą. Pasak jo, tada čia nebuvo nei kelių, nei takelių. Trobos buvo išsibarsčiusios miškuose. Galėjai net pasiklysti. Bet reikėjo nugalėti baimę, įveikti negandas ir sunkumus. Daugiau kaip dvejus metus dirbo sunkų ir atsakingą darbą. Vėliau pašaukė tarnauti į sovietinę kariuomenę. Po jos keitėsi planai ir svajonės. Pasikeitė ir gyvenamoji vieta. Taip laiškininko darbas liko tik prisiminimuose.
Kaip prasidėjo viską naikinanti sovietinė prievartinė
melioracija, kaip žmonės išsivažinėjo kas kur – vieni geresnės duonos išvyko ieškoti į uostamiestį, kiti nutūpė Kretingoje ar Palangoje, dalis persikėlė arčiau – į Salantus, Kūlupėnus, Grūšlaukę, prisiminė devintą dešimtį metų pradėjusi Ona Zabitytė Paulienė, gyvenanti beveik kaimyniniame Leliūnų kaime.
Tėvų žemę atminty ištikimai tebesaugo ir klaipėdiškiai Birutė ir Antanas Drakšai. Jų tėviškės vietą šiandien ženklina pastatytas ąžuolinis kryžius, akmeninis šulinys ir medinis suolas poilsiui. Pasak jų, kiekvienais metais gimtinės miškuose renka uogas ir grybus, aplanko įsimintinas vaikystės vietas, apie jas pasakoja savo vaikams ir anūkams.
Daug minčių į šventę atsivežė Angėlė ir Juozas Plaipos, gyvenantys Skuodo rajono Barstyčių kaime. Pasak jų, nėra nieko skaudesnio, kaip netekti gimtųjų namų, artimiausių žmonių, su kuriais vaikystėje augo, žaidė, dalinosi kvapnia duonos rieke ar riestainiu, parsivežtu iš miesto.
Tėvų namų šviesą atminty dar tebesaugo ir klaipėdiškiai Gražina Martišauskienė, Emilija Skersienė, Arvydas Venckus, Rima Sadauskienė, Algirdas Rudys, Eugenija ir Bronius, priekuliškė Laima Januškaitienė, skuodiškis Bronius Rušinskis, šilališkė Kristina Leškienė, kretingiškė Laimutė Skukauskienė…
Tėvų žemės trauką tebejaučia ir jų atžalos. Nebe pirmą kartą sambūryje dalyvavo Gitana ir Arūnas Meškiai, Jonas Dvarionas, Eugenija Maksvytienė, Aleksandra Petrauskienė, Elena Krauleidė…
Per šventę buvo prisiminti ir gražiai pagerbti jubiliatai – Petras Rudys, švenčiantis savo gyvenimo 70-metį, bei Angėlė ir Juozas Plaipos – auksinių vestuvių proga. Nepamiršti ir tie, kurie ištikimiausiai dalyvauja tradiciniame Kalnalio krašto kaimynų susitikime. Tai Alius Šalnis ir Ona Paulienė.
Margapspalvę šventę praturtino gyva linksma muzika, kurią padovanojo Petras Rudys ir jo sūnus Tomas bei Laimutė Rudienė.
Visus sudomino žaidybinės užduotys iš tautosakos, kalbos ir literatūros. Jas sėkmingiausiai išlukšteno Birutė ir Antanas Drakšai, Laimutė ir Petras Rudžiai, Bronė Kaunienė ir Rima Dvarionaitė. Jiems įteikti prizai.
Smagu, kad į šventinį renginį taikliai įsiliejo ir jauniausia renginio dalyvė Ineta Rudytė.
Išsipasakoję, prisišokę, prisidainavę šventės dalyviai išsiskirstė į namus su viltimi, kad ir kitąmet būtinai susitiks, juolab kad jis jau bus jubiliejinis.
