Jų namai – visas pasaulis
Argumentas, dėl ko Dievo Meilės misionierės palieka Kretingą, – per daug gerai gyvenam, ir vienuolės, kurių tikslas lankyti šeimas, rūpintis vargstančiais, namų neturinčiais ar netekusiais žmonėmis, daugiau čia nebeturi, ką veikti. Tai patvirtino ir Teresiečių vienuolyno veiklai vadovaujanti sesuo Veronika.
„Kretingoje labai gera, jauku ir komfortiška, atviri ir draugiški žmonės, bet mūsų pašaukimas yra tarnauti vargingiausiems iš vargingiausių. Tokių, palyginus su misijos pradžia, beveik nebeliko“, – sakė ji.
Motinos Teresės seserų namai yra visas pasaulis. „Mūsų, seserų, – daug, tačiau šis skaičius nedidėja. Todėl misijas tenka ir patrumpinti, keliauti ten, kur šiuo metu esam reikalingiausios“, – atviravo pašnekovė.
Misiją baigusios vienuolės iš Kretingos pasieks Vilnių – nuo 1994-ųjų sausio čia įkurti antrieji jų namai Lietuvoje. O kur keliai ves toliau, – kol kas nežino.
Sprendimus žadėjo koreguoti
Be keturių reziduojančių seserų, Teresiečių gatvėje esantis vienuolynas tuščias yra nuo kovo. Žiemą pagalbos prašančių žmonių vienuolės dar sulaukdavusios, pastaruoju metu jų pasikviesdavusios iš Klaipėdos, tačiau tai draudžia teisės aktai.
A. Kalnius apgailestavo, kad savo sprendimais ir veiksmais prie tokios situacijos yra prisidėjusi ir pati rajono Savivaldybė, kai 2021-aisiais prie ligoninės buvo atidaryti nakvynės namai.
„Manau, tuos sprendimus ir veiksmus turėtume koreguoti. Dabartiniu metu nakvynės namuose galima gyventi kaip rojuje – svarbu negirtuokliauti, o pasirūpinta viskuo, patalpos išplautos, sutvarkytos“, – kalbėjo meras.
Anot jo, Socialinių paslaugų centre, kuriame teikiamos paslaugos, taip pat iš mokesčių mokėtojų pinigų sukurtos idealios sąlygos. O pas seseris teresietes patekę žmonės turėdavo ir patys pasistengti – atlikti kai kuriuos, kad ir nesudėtingus, darbus. Rajono vadovo nuomone, tai yra teisinga: nakvynės namų gyventojai arba tie, kurie glaudžiasi Socialinių paslaugų centre, mokosi gyvenimo įgūdžių, irgi turėtų arba padirbėti, arba susimokėti dalį savo gaunamų pajamų ir taip prisidėti prie šių įstaigų išlaikymo.
A. Kalnius užsiminė, kad prie šio klausimo politikai galėtų grįžti rugsėjį.
Kas laukia pastato?
Vienuolėms išsikrausčius, rajono Savivaldybei teks spręsti ir buvusio vienuolyno pastato likimą. Teresiečių gatvėje esantis maždaug 1 tūkst. kv. metrų ploto statinys – sovietmečiu buvęs tuberkuliozinis dispanseris – vienuolėms buvo perduotas pagal 35 metų panaudos sutartį. Savivaldybės jurisdikcijon jis turėtų sugrįžti nuo lapkričio 13-osios.
Tarybos narys Romualdas Jablonskis pasiūlė pastatą pertvarkyti ir pritaikyti socialiniams būstams – jų Kretingos rajone trūksta. Pasak politiko, parduoti objektą visada bus galima suspėti.
Tačiau A. Kalnius tokį sumanymą vertino be entuziazmo. Jo teigimu, seno pastato rekonstrukcija pareikalautų didelių investicijų, kur kas pigiau pastatyti naują.
Meras apgailestavo dėl Motinos Teresės seserų sprendimo palikti Kretingą, abejojo, ar kas nors galėtų jas įkalbėti pasilikti. O R. Jablonskio nuomone, seserų sprendimas yra natūralus – nebėra veiklos.
Mažajame Vatikane – per 35-erius metus
Keturios pirmosios 1950 m. Kalkutoje Motinos Teresės įkurtos tarptautinės Katalikų Bažnyčios vienuolijos narės, tarp kurių lenkė, indė ir dvi vokietės, į Kretingą iš Lenkijos atvyko 1991-aisiais, kai Lietuva ką tik buvo atkūrusi nepriklausomybę. Paskui vienas misionieres keisdavo kitos. Pastaraisiais metais Teresiečių vienuolyne tarnauja dvi seserys, atvykusios iš Indijos, po vieną – iš Italijos ir Albanijos.
Gatvėje teresietės išsiskiria baltais sariais su mėlynais kraštais. Su anglų kalbos nemokančiais vietiniais misionierės seniau stengdavosi susikalbėti gestais, o dabar daugelis jų pramokusios lietuviškai.
Pastatas, kuriame 1991 m. apsigyveno pirmosios vienuolės, buvo senas, apleistas, o ir parduotuvėse trūko daugelio būtiniausių prekių. Iš pradžių vienuolės neturėjo nei baldų, nei lovų, nei virtuvės įrangos. Jos miegojo ant grindų pasitiesusios čiužinius, o maistą gaminosi ant paprastos elektrinės plytelės, kurią buvo pasiskolinusios iš vietos gyventojų. Kretingiškiai atnešdavo bulvių, pieno, duonos.
Iš seserų kongregacijos lėšų, taip pat privačios paramos ir geradarių aukų pastatas, kurį galima atpažinti iš ryškiai mėlyno stogo, tais pačiais metais buvo suremontuotas, pritaikytas vienuolijai ir labdarai. Vietiniai žmonės seserims padėjo sutvarkyti teritoriją, pasisodinti daržovių. O netrukus pagalbos atėjo ir pirmieji lankytojai – benamiai, ligoti, alkani.
