Tačiau yra sričių, kuriose Lietuvos rezultatai rodo visai ką kita. Jie įrodo, kad ten, kur žinojimą, ką ir kaip reikia daryti, papildo politinis apsisprendimas tas žinias įgyvendinti, galime pasiekti rezultatų, kuriais pagrįstai galime didžiuotis.
Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – pokyčiai Lietuvos keliuose.
2025 metais eismo įvykiuose žuvo 138 žmonės. Kiekviena tokia netektis yra be galo skaudi. Tačiau pažvelkime, nuo ko pradėjome: 2005 metais Lietuvos keliuose žuvo 773 žmonės. Per du dešimtmečius žūčių skaičius sumažėjo beveik šešis kartus.
Kas pasikeitė po 2005-ųjų?
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo daug kalbėta apie būtinybę stabdyti „karą keliuose“. Tačiau ilgą laiką realių veiksmų, kurie nuosekliai mažintų avaringumą ir traumatizmą, trūko.
Iki 2005 metų susisiekimo sektoriuje investicijos daugiausia buvo koncentruojamos į greitkelių statybą, taupant tarptautine praktika pagrįstų saugaus eismo priemonių sąskaita. Sveikatos sektoriuje daugiau dėmesio skirta traumų gydymui, o ne jų prevencijai.
Tuo pat metu Lietuvoje daugėjo automobilių ir pradedančių vairuotojų, didėjo transporto priemonių greitis. 2000–2005 metais traumatizmo prevencijai skiriamo dėmesio nepakako šioms tendencijoms atsverti.
2006–2010 metais pradėta įgyvendinti nuosekli, tarptautine praktika pagrįsta avaringumo mažinimo programa. Svarbu prisiminti, kad tai vyko ekonominės krizės ir nuo 2008 metų mažėjančio biudžetinio finansavimo sąlygomis.
Tačiau net ir tuomet pavyko priimti sprendimus, kurie davė rezultatą. Dalis lėšų perskirstyta iš greitkelių plėtros į efektyvias saugumo priemones – žiedines sankryžas, greičio mažinimo kalnelius, liaudyje vadinamus „gulinčiais policininkais“, bei kitas priemones. Buvo griežtinama atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, išskirtinis dėmesys skirtas jaunų vairuotojų vairavimo kokybei.
Rezultatas – tūkstančiai išsaugotų gyvybių Lietuvos keliuose.
Ypač svarbus pokytis – vis mažiau vaikų žūsta keliuose
Dar iškalbingesni skaičiai kalbant apie vaikus.
2005 metais Lietuvos keliuose prarastos 78 vaikų gyvybės, o 2025 metais apraudojome tik vieną vaiką.
Skaičiuojant nuo 2005 iki 2025 metų, Lietuvos keliuose išsaugotos 1148 vaikų gyvybės.
Daugiau nei 10 000 išsaugotų gyvybių, tarp jų – beveik 1150 vaikų, yra rezultatas, kuriuo turime teisę didžiuotis.
Ir tai nėra vienos institucijos ar vienos politinės jėgos nuopelnas. Tai kelininkų, policijos pareigūnų, medikų, švietimo darbuotojų, politikų ir daugelio kitų žmonių bendro darbo rezultatas.
Ypač svarbu, kad nebuvo laukiama tobulo politinio sutarimo ar dangstomasi sunkumais siekiant nacionalinių susitarimų. Nepaisant daugkartinės Vyriausybių kaitos ir nuolatinio skeptikų niurzgėjimo, buvo nuosekliai dirbama kryptimis, kurių veiksmingumą jau buvo patvirtinusi tarptautinė praktika.
Trys pamokos, kurias verta prisiminti
Gyvybių gelbėjimo Lietuvos keliuose istorijoje matau tris svarbiausius sėkmę nulėmusius principus.
Pirmasis – įrodymais grįsta politika. Lietuva nuosekliai perėmė gerąsias europines avaringumo mažinimo praktikas ir pirmiausia diegė tas priemones, kurios buvo efektyviausios: žiedines sankryžas, greičio mažinimo kalnelius, didesnį dėmesį pradedantiems vairuotojams ir kitas saugaus eismo priemones.
Antrasis – tvirta valstybės valia. Nuo 2007 metų Stasio Brundzos ir kitų entuziastų pastangas įgyvendinti gerąją europinę praktiką parėmė konkretūs Vyriausybės ir Seimo sprendimai. Geros idėjos pradėjo virsti realiais veiksmais.
Trečiasis – koordinavimas nacionaliniu lygmeniu. Tikrasis persilaužimas „karo keliuose“ fronte įvyko tada, kai nuo izoliuotų, menkai tarpusavyje susietų atskirų žinybų veiksmų buvo pereita prie Ministro Pirmininko ir susisiekimo ministro koordinuojamų bei valstybės finansiniais ištekliais grindžiamų pastangų.
Ar šią sėkmės formulę galime pritaikyti kitur?
2006 metais pradėjęs mažėti žūčių keliuose skaičius iš pradžių mažėjo net ir tada, kai investicijos į saugų eismą traukėsi. Tai svarbi pamoka: rezultatus lemia ne vien pinigų kiekis. Ne mažiau svarbu, kam ir kaip jie panaudojami, ar pasirenkamos veiksmingos priemonės ir ar valstybė turi valios nuosekliai jų laikytis.
Ši patirtis turėtų mus padrąsinti kelti ambicingus tikslus ir kitose Lietuvai labai svarbiose srityse.
Viena jų – mažėjantis gimstamumas.
Manau, kad ir čia galioja tie patys trys principai: turime žinoti, kas iš tiesų veikia, turėti politinės valios tai įgyvendinti ir aiškiai sutarti, kas už ką atsakingas.
Pirmiausia – sprendimai turi remtis įrodymais. Mes turime įvertinti, kurios priemonės duoda rezultatą. Demografai jau kurį laiką atkreipia dėmesį, kad Lietuva, palyginti su kitomis ES valstybėmis, santykinai daug lėšų skiria paramai gimus vaikui. Tačiau ne visos mūsų taikomos programos padeda siekti svarbiausio tikslo – kad Lietuvoje gimtų daugiau vaikų.
XX Vyriausybė buvo įsipareigojusi šių metų rudenį pateikti efektyvesnį pagalbos šeimai modelį. Norėtųsi, kad XXI Vyriausybė šį darbą tęstų ir daugiau lėšų nukreiptų ten, kur jos gali duoti ilgalaikį rezultatą.
Antra – būtina politinė valia. Jos ženklus jau matome. Šių metų pavasarį Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl Lietuvos demografinės padėties ir žmogiškojo kapitalo plėtros“, o Vyriausybė 2027–2028 metus paskelbė „Šeimos metais“.
Tačiau tikrąjį šios politinės valios brandos lygį parodys 2027 metų biudžetai – ar juose atsiras pakankamai vietos priemonėms, kurios iš tiesų padėtų šeimoms ir skatintų gimstamumą.
Trečia – turi būti aišku, kas už tai atsakingas. Seimas demografinės politikos, įskaitant migracijos klausimus, koordinavimą pavedė Ateities komitetui.
Dabar tokio pat aiškumo reikia ir Vyriausybėje.
Manau, kad pagrindine demografinės politikos koordinatore galėtų tapti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Jos pavadinime atsiradęs žodis „šeima“ taip pat aiškiai parodytų, kokią svarbią vietą valstybės politikoje skiriame šeimai ir demografijai.
Galima svarstyti ir apie Vyriausybės vicekanclerį, kuris būtų atsakingas būtent už demografinę politiką. Svarbiausia, kad būtų vienas aiškus koordinavimo centras ir atsakomybė nepasimestų tarp skirtingų institucijų.
Rezultatas, už kurio – tūkstančiai žmonių
2026 metų spalį asmenims, ryškiausiai prisidėjusiems prie gyvybių gelbėjimo keliuose, teiksime Seimo apdovanojimus.
Lenkiuosi prieš visus, kurie savo darbu užtikrina saugesnį eismą Lietuvos keliuose ir padeda eismo įvykiuose nukentėjusiems žmonėms.
Tačiau šios istorijos nelaikau baigta. Kviečiu tiek pareigūnus, tiek kiekvieną eismo dalyvį dėti pastangas, kad eismo įvykių ir juose patiriamų netekčių skaičius toliau mažėtų.
O svarbiausia – nepamirškime pamokos, kurią jau išmokome.
Kai valstybė remiasi žiniomis ir įrodymais, turi politinės valios veikti ir sugeba sutelkti skirtingas institucijas bendram tikslui, net labai skaudžias ir ilgus metus neišsprendžiamomis atrodžiusias problemas galima perlaužti.
Lietuvos keliuose tai jau padarėme. Dabar šią patirtį turime panaudoti spręsdami demografines, nacionalinio saugumo, Lietuvos konkurencingumo ir kitas mūsų šaliai svarbias problemas.
Juozas OLEKAS
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas
