Pamatė šalies grožį
Mintis leistis į tokią kelionę gimė ne profesionalių sportininkų komandoje. Pijus, Nojus ir Mantgirdas – paprasti draugai, kretingiškiai, nusprendę patikrinti savo galimybių ribas.
Pijus tikino, kad dviračiai jo gyvenime atsirado kaip aktyvesnio laisvalaikio dalis. Vasaros pradžioje jis vienas dviračiu numynė iš Kretingos į Kauną. Vėliau pradėjo dažniau keltis anksti rytais, važiuoti į Palangą, sportuoti ir savo keliones fiksuoti socialiniuose tinkluose.
Aktyviu sportu užsiimdavo ir Mantgirdas. Galiausiai gimė mintis vasarą užbaigti įsimintinu iššūkiu. „Norėjosi padaryti kažką įspūdingo, kažką, kas pareikalautų daugiau“, – akcentavo P. Daukantas.
Taip kilo idėja dviračiais pasiekti Vilnių. „Pasiūlėm šiam iššūkiui pasiimti ir Nojų, su kuriuo anksčiau buvome pažįstami“, – įvardino Pijus.
Nors jaunuoliai ir norėjo startuoti iš Kretingos, dėl praktinių priežasčių teko važiuoti iš Klaipėdos – ten vaikinai išsinuomojo ilgai kelionei tinkančius dviračius. Nuo Klaipėdos Pilies tilto jie pajudėjo sostinės link.
Trys draugai numynė 376,23 kilometro, o vien mynimas truko 19 valandų. Į šį laiką neįskaičiuoti trumpi sustojimai pailsėti, pavalgyti ar atsigauti. Jų maršrutas vedė per Šilutę, Pagėgius, Jurbarką, Zapyškį, Kauną, Pravieniškes, Elektrėnus, Trakus ir taip galiausiai – iki Vilniaus.
Kelionė tapo savotišku Lietuvos pažinimu iš visai kitos perspektyvos. „Važiuodamas automobiliu daug ko tiesiog nepamatai. Su dviračiu Lietuvą pajunti kitaip – matai mažus miestelius, kaimelius, laukus, miškus. Išvysti detales, kurių anksčiau nė nepastebėdavai. Man Lietuva – labai graži“, – įspūdžiais dalijosi Pijus.
Nojui ši kelionė turėjo ir kitą prasmę. Jis prieš mažiau negu metus sugrįžo gyventi į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos, kur praleido didžiąją dalį savo gyvenimo: su tėvais užsienin jis išvyko būdamas septynerių, o trumpam sugrįžęs čia atostogų, prieš mažiau kaip metus, nusprendė sugrįžti į Kretingą visam laikui.
Pasak jo, grįžus į Lietuvą ypač malonu iš naujo atrasti jos žalumą ir gamtą. „Ten viskas buvo daug labiau suspausta. O čia – tiek žalumos, miškų, atvirų vietų. Kelionė dviračiais leido tai iš tikrųjų pamatyti“, – akcentavo Nojus.
Norėjosi pasiduoti
Nors kelionei buvo ruoštasi – planuotas maršrutas, galvota apie maistą, aprangą ir sustojimus, vieno dalyko – miego – jie neįvertino, kol neišriedėjo į kelią.
Jau kelionės pradžioje jų nelepino oras. Iki Šilutės teko minti per lietų ir stiprų vėją. Dalis maršruto vedė žvyrkeliais, kur dviratininkams teko kovoti ne tik su atstumu, bet ir su nuolatiniu kratymu. „Žvyrkeliu važiavome kokius 30 proc. kelionės. Galiu pasakyti, kad dviračiams šis maršrutas nebuvo itin pritaikytas“, – kalbėjo N. Stonkus.
Vėliau prasidėjo dar sunkesnis etapas – naktis. Po daugybės valandų kelyje, netoli Kauno, nuovargis tapo toks stiprus, kad vaikinai suprato nebegalintys tiesiog tęsti kelionės įprastu tempu.
Jie sustojo ir nusprendė bent trumpam užsimerkti. Pijus prisiminė, kad planuotas trumpas, maždaug dvidešimties minučių poilsis buvo gyvybiškai svarbus. „Mes prigulėme tiesiog ant asfalto dviračių take, manėme kiek pailsėsime, bet užmigome taip, kad būtume greitai nepabudę, kol koks pėstysis nebūtų pro mus praėjęs. Laime, Mantgirdas tuo metu nemiegojo ir mudu su Nojumi pažadino“, – papasakojo P. Daukantas, tikinęs, kad patyrus didelį nuovargį miegoti ant asfalto buvo maloniau negu savo lovoje.
Tačiau net ir po trumpo poilsio kelionė nepalengvėjo. „Norėjosi pasiduoti ir, jeigu ne mūsų kelionę socialiniuose tinkluose sekusių žmonių palaikymas, ji galėjo ten ir pasibaigti“, – atviravo Nojus.
Kauną draugai pasiekė jau visiškai išsekę. Nuovargis, miego trūkumas ir silpnumas darė savo. Buvo momentas, kai mintis nutraukti kelionę atrodė visiškai reali. „Tikrai buvo minčių pasiduoti. Atrodė, kad daugiau nebegalime. Bet nusprendėme dar pailsėti, pavalgyti, atsigerti ir pažiūrėti, kaip jausimės vėliau“, – kalbėjo Pijus, kaip vieną linksmesnių akimirkų įvardinęs miegą degalinėje, kur jaunuoliai, norėdami atgauti jėgas, praleido kelias valandas.
Kad ir kiek jaunuoliai įdėjo pastangų informacijai prieš kelionę rinkti, kaip tinkamai pasirengti tokiam iššūkiui, to nepakako. „Žinojome, kad turime dažnai maitintis, gerti daug skysčių, pasirūpinti tinkama apranga, organizmui reikalingais elektrolitais, tačiau supratome, kad neįvertinome miego stokos organizmui. Tikėjomės dviračiais važiuoti visą naktį. Nepavyko. Turėjome ilgokai pailsėti degalinėje prie Kauno“, – atskleidė Pijus.
Kelionėje vaikinai taip pat viską filmavo ir dalijosi savo patirtimis socialiniuose tinkluose. Palaikymo žinučių iš sekėjų, pasak jų, netrūko. Tačiau jie norėjo parodyti ne vien gražiąją kelionės pusę. „Norėjome parodyti viską natūraliai. Ne tik gražias emocijas, bet ir tai, kad yra sunku. Kad būna momentų, kai nori pasiduoti, tačiau gali sustoti, atsitiesti ir vėl pradėti“, – sakė Pijus.
Neįmanoma – tik žodis
Visi trys vaikinai yra kretingiškiai. Pijus ir Mantgirdas mokėsi Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje. Šiuo metu Pijus studijuoja Kaune, o Nojus ir Mantgirdas gyvena Kretingoje.
Nors kelionė jau baigta, jos emocijos, atrodo, dar ilgai neišblės. Po tokio iššūkio, pasak draugų, žmogus pirmiausia sustiprėja psichologiškai. „Fizine prasme galbūt tiesiog labai išsekini kūną. Bet psichologiškai po tokios kelionės tikrai jautiesi stipresnis. Supranti, kad gali daugiau, negu prieš tai galvojai“, – sakė keliautojai.
Pijus pripažįsta, kad jam svarbu ne tik įrodyti kažką sau. Jis norėtų, kad ši istorija įkvėptų ir kitus. „Visų pirma norėjau įrodyti sau, kad galiu. Bet taip pat noriu parodyti kitiems, kad žodis „neįmanoma“ kartais yra tik žodis. Jeigu nori kažką padaryti, nereikia per daug galvoti, ką apie tave pagalvos kiti. Reikia tiesiog daryti“, – sakė jis.
Po 376,23 kilometro, 19 valandų mynimo, bemiegės nakties ir daugybės akimirkų, kai jėgos jau buvo beveik išsekusios, trys draugai Vilnių pasiekė.
O paklausti, ar po tokios kelionės jau planuoja kitą iššūkį, jie šypsojosi. Kol kas konkrečių planų nėra. Tačiau viena aišku – šis išbandymas, regis, jų neatbaidė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
