„Turtinga prasmingų susitikimų ir įdomių diskusijų popietė-konferencija sutelkė nemažą būrį žmonių, kas mus labai nudžiugino“, – neslėpė prieš dvejus metus įkurtos Vaineikių bendruomenės pirmininkė gydytoja Vilija Gelžinienė, kuriai surengti šį renginį talkino Simona Mikelkevičienė.
Pranešimą apie Durbės mūšį ir jo istorinę reikšmę parengė kalbininkė humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sofija Laučiūtė. Jos pastebėjimu, Durbės mūšis – vienas iš trijų Lietuvos laimėtų mūšių, kuris įrašytas į Atmintinų dienų įstatymą šalia Saulės mūšio 1236 m. ir Žalgirio mūšio 1410 m.
„Žemaičiai kartais neformaliai to mūšio dieną pavadina Žemaičių vienybės diena, nors iš tiesų jai labiau tiktų Baltų vienybės dienos pavadinimas, dabar Seimo nepagrįstai priskirtas Saulės mūšio minėjimui. Saulės mūšyje, be lietuvių, dalyvavo tik žiemgaliai, ir tai žiemgalių vaidmenį kai kurie istorikai vadina „neaiškiu“. O Durbės mūšyje kartu su žemaičiais prieš vokiečius kovojo ir prūsai, ir kuršiai, ir žiemgaliai. Dėl veidmainiškos karaliaus Mindaugo politikos mūšyje nedalyvavo tik lietuviai, – istorines peripetijas atskleidė J. S. Laučiūtė ir pasvarstė. – Bet, jei ne žemaičių pergalė Durbės mūšyje, davusi ne tik žemaičiams, bet ir lietuviams kelias dešimtis metų ramybės nuo vokiečių puldinėjimo, ramybės, kai Lietuvos valstybė galėjo augti, stiprėti, auginti naują karių kartą, kažin, ar viena Mindaugo Lietuva, be žemaičių, būtų atsilaikiusi priešų puldinėjama. O jei Lietuva nebūtų sustiprėjusi po Durbės mūšio dėka vėl vienoje valstybėje susivienijusių lietuvių ir žemaičių, gal šiandien mes nešvęstume nei Vaineikių kaimo jubiliejinio gimtadienio, nei Lietuvos valstybinių švenčių?“
Vaineikių kaimo istoriją – nuo ko ji prasidėjo ir kaip kaimas augo – papasakojo žurnalistė Vaiva Radikaitė. Vaineikiai yra jos tėvo gydytojo Juozo Radiko gimtinė. Neslėpdama, kad šiam kaimui jaučia daug sentimentų, žurnalistė laisvalaikiu studijuoja Darbėnų ir artimiausių parapijų – Grūšlaukės, Salantų – bažnytines knygas, kuriose randa daugybę vertingų duomenų apie senuosius kaimo gyventojus, jų pavardes, šeiminius santykius ar sveikatą. V. Radikaitės nuomone, net ir mėgėjiškos archyvinės paieškos leidžia geriau suprasti, kaip gyveno mūsų protėviai, o kartais netgi rasti netikėtų giminiškų sąsajų su iki tol nepažįstamais žmonėmis. „Pabandykim įsivaizduoti, kaip mūsų kaimas atrodė prieš tūkstantį metų, – šventinės konferencijos dalyvius kvietė V. Radikaitė. – Nėra metraščių ar kitokio raštiško jo paminėjimo, todėl kiekvienas mūsų gali kurti savąją istoriją, juolab kad tam pakanka legendų ir archeologinių duomenų.“
Oras pasitaikė toks gražus, kad niekas neskubėjo skirstytis. Atvirkščiai, – visi su malonumu klausėsi klaipėdietės Salomėjos Burneikaitės deklamuojamų architekto dailininko Vytauto Moncevičiaus, tolimo V. Gelžinienės giminaičio, žemaičių tarme sukurtų eilėraščių, apie Durbės mūšį poetiniu žodžiu žemaitiškai prabilo ir Julius Metrikis iš kaimyninių Kašučių. Koncertavo Kretingos rajono kultūros centro vyrų folkloro grupė „Andulē“, kuriam vadovauja Elena Šalkauskienė, Šukės skyriaus tradicinės muzikos kapela „Šokupis“, kurios vadovas Alvydas Vozgirdas pagrojo ir dūdmaišiu, Žygimantas Kavaliauskas mušė būgnus, bandonija grojo Jomantas Rinius, mandolina Darutė Ruikienė. Renginį vedė Baltų mitologijos parko vadovas gidas Julius Reinikis.
„Prisiminėme, pasikalbėjome ir apie iškilią žemaičių asmenybę vyskupą Motiejų Valančių, kuris Vaineikius minėjo savo raštuose“, – V. Gelžinienė pristatė savo pačios sudarytą ir už savo lėšas išleistą knygą-albumą apie Vaineikių kaimą. Knygoje – senos kaimo praeitį menančios fotografijos, žemėlapiai, iliustruojantys, kaip Vaineikiai atrodė prieš 60 ir 100 metų.
Jau praėjusiais metais, švęsdami Žemaičių vienybės dieną, Vaineikių bendruomenė išsikėlė savo vėliavą, pristatė herbą, kurį sukūrė kraštietis Klaipėdos universiteto inžinerijos mokslų daktaras Jonas Abromas iš Barkelių. Herbe pavaizduota eglė ir žaltys – šie simboliai apibūdina miškingą, gamtos gėrybių ir gyvybės turtingą kraštą. „Ir dabar dar pas mus miškuose, pakelėse pilna gyvačių, žalčių – reikia būti atsargiam, kad neužliptum“, – V. Gelžinienė sakė, kad bendruomenė dėl herbo pripažinimo kreipėsi į šalies Heraldikos komisiją – kol kas teigiamo atsakymo nesulaukė.
„Bet viskas gimsta pamažu. Eini į priekį – ir kyla idėjų, tarsi jos savaime ateitų ir mus surastų“, – V. Gelžinienė gerą žodį skyrė tiems, kurie padėjo surengti šventę-konferenciją. Tai – Liuda Kontarienė, Saulius Kontaras, Deividas Paulauskas, Vitalijus Rinius, Julija Balodienė, Irmina Ronkaitienė, Lijana Saulytė, Ingrida ir Deivydas Paulauskai, Juozas Janušauskas, kiti pagalbininkai.
„Turime būti vieningi – esame jauna bendruomenė, neturime nei savo žemės, nei savo pastogės. Tad kol kas renkamės ant Moncevičių giminės pievos, o mūsų pastogė, kur galime susirinkti, yra mano mamos Gražinos Moncevičienės namai“, – V. Gelžinienė vylėsi, kad Vaineikių bendruomenė augs ir stiprės.
Šventės dalyvius pasveikino Seimo narė Violeta Turauskaitė, Kretingos rajono tarybos narys Giedrius Petreikis.
