Miestelį prie jūros įsimylėjo
Moteris teigė, kad apie savo gyvenimą galėtų parašyti knygą: partizano Viktoro Vitkausko-Saidoko, Karijoto, kuris buvo Ramanausko-Vanago dešinioji ranka, dukra; kūdikystėje patyrė Sibiro tremtį; jauna būdama susirgo onkologine liga ir dėl tos priežasties palikta vyro; bėgant metams, netikėtą meilę atrado ramiame žvejų miestelyje, bet ir vėl likimas davė išbandymų, kuriuos teko įveikti. O ir įveikė, ir optimizmo bei gyvenimo džiaugsmo neprarado.
Šiandien Vitalija šypsosi, nes yra laiminga. Išsipildė tolimų jaunystės dienų svajonė gyventi prie jūros. „Ateinu, pasikalbu su ja, pamedituoju, įkvepiu gaivaus oro, akys gainioja bangas, paukščius, saulėtekius ir saulėlydžius, kopas, kurių, taip natūraliai įdomiai susiformavusių, tik, gaila, kad neprižiūrimų, nei Nidoje, nei Juodkrantėje, nei Palangoje nerasi. Ir tegul apie Šventąją man kalba kas ką nori, bet 1979-aisiais aš ją atradau, įsimylėjau, ir tas jausmas atsispindi mano fotografijose“, – sakė ji.
Geriausius kadrus pagauti pavyksta esant tinkamam apšvietimui, o taip būna anksti rytais arba vakarop. Vieną už kitą įspūdingesniais pajūrio gamtos vaizdais šventojiškė suteikia galimybę pasidžiaugti ir kitiems – dažną vakarą po orų prognozės iš įvairių šalies kampelių žiūrovų atsiųstas nuotraukas tradiciškai parodo viena Lietuvos televizijų.
Fotografija Vitaliją patraukė dar vaikystėje, kai mama nupirko paprastą mažiuką fotoaparatą. Nuo penktos klasės kelerius metus mokykloje lankė fotobūrelį. O tais laikais užtemdintoje laboratorijoje vykdavo ištisi procesai: nuo juostos ryškinimo iki vaizdo ant popieriaus fiksavimo, plovimo vandeniu, džiovinimo. Kol išryškindavo juostelę ir padarydavo keletą skirtingų nuotraukų, praeidavo ne viena valanda.
Nors Vitalija dabar turi skaitmeninį „Kodak“ fotoaparatą, nuotraukos puikiausiai pavyksta fotografuojant ir mobiliuoju telefonu.
Mažoji tremtinė
V. Meškienė gimė Vilniuje. Kai suėjo vos 4 mėnesiai, gyvuliniame vagone jas su mama, kaip ir daugelį kitų tremtinių, išgabeno į Krasnojarsko kraštą. Atsitiko taip, kad mažųjų tremtinių sveikatą tikrinusi rusė gydytoja negaluojantį kūdikį vis dėlto nusprendė palaikyti ligoninėje, o mamai laikinai surado darbą lopšelyje.
„Mama pasakojo, kad jos buvo prašyta manęs per daug neprisijaukinti – vis tiek atskirs. Taip ir atsitiko – po pusantrų metų ji pateko į Mordovijos lagerį, o aš penkeriems metams – į vaikų namus“, – pasakojo V. Meškienė. Vaikų namų auklėtojos kiekvienais metais į lagerį mamai siųsdavo nuotraukas – Vitalija tebesaugo 5-ias, primenančias vaikystę tolimame Sibire.
Mirus Stalinui, mamą Marcelę Vitkauskienę, rezistencijos metais buvusią partizanų ryšininkę ir už tai 10-čiai metų nuteistą, iš lagerio paleido, ir abi su dukra jos sugrįžo į Lietuvą. Tėvo Vitalija nėra mačiusi – jai dar negimus jis žuvo 1951-aisiais vasarį, kartu su keturiais kovotojais patekęs į sovietų saugumo pasalą Šakių rajone.
Kaip pakeitė gyvenimo kryptį
Iš profesijos V. Meškienė yra socialinė darbuotoja, kurį laiką dirbo Kauno trečiojoje ligoninėje, o trejus metus iki pensijos – Šventosios „Energetike“. Būtent pajūrio kryptimi pašnekovės gyvenimą pasuko pati į Palangą persikrausčiusi Kauno klinikų gydytoja Ligija Švedienė, su kuria buvo užsimezgusi draugystė.
„Galvojau, kur ta Šventoji? Kur aš ten važiuosiu, kai jau 55-eri, juolab kad ir kolektyvas Kaune nuostabus, visi puikiai sutariam. O Ligija: „Sakei, kad tau reikia jūros. O „Energetikas“ kaip tik akredituojamas reabilitacijai, ten reikės specialistų“, – žodžius atkartojo Vitalija.
Bet kur kas skaudžiau jai buvo prisiminti užklupusią ligą, vyro išdavystę. „Supratau, koks žmogus buvo šalia manęs“, – kalbėjo pašnekovė.
Operavusi gydytoja rėžė atvirai: gyventi liko apie pusmetį. „Guliu ligoninės lovoje, o ašaros per veidą – upeliais, juk man, galvoju, tik 40, dar tiek daug nespėjau nuveikti… Staiga apėmė nepaaiškinamas jausmas, kad aš tą ligą nugalėsiu, įsivaizdavau, kad mane saugo kažkas iš aukščiau, – pasakojo Vitalija. Ji neabejoja, kad taip ir buvo.
Praėjo ne viena dešimtis metų, ir štai prieš kelerius metus tokia pat liga buvo diagnozuota vėl. Moteris nepanikavo. „Kai medikai Klaipėdoje patvirtino naujo vėžio diagnozę, savo ramybe nustebinau ir save, ir juos pačius: „Gerai, sakau, gydysimės ir išgysim“, – šypsojosi pašnekovė. Ji įsitikinusi, kad vėžys yra kovotojų liga, ir jokiu būdu negalima nuleisti rankų, lengvai pasiduoti. Ir nepasidavė!
Apie svarbiausią „kuršį“ ir būsimą parodą
Vitalija atviravo, kad seniau Žemaitija jai buvo tik Palanga ir Darbėnai, kuriuose gyveno teta. O persikrausčiusi gyventi į Šventąją, norėjo daugiau sužinoti apie šio krašto istoriją, daugiau suprasti vietinius. Viena bendradarbių „Energetike“ atnešė knygą apie kuršius. „Po to aš juos taip ir įsivaizdavau – tokius trumpom kojom, ilgu liemeniu, su barzdom… Tai va, lygiai tokį aš čia, Šventojoje, ir sutikau“, – juokėsi moteris, mintyje turėdama gyvenimo palydovu „kol mirtis išskirs“ tapusį a. a. savo Vytautą.
Jųdviejų pažintis taip pat verta filmo siužeto. „Buvo balandžio 15-oji, saulėtas Verbų sekmadienis. Pajūris – tuščias, o bangos į krantą mėtė gintaro gabalus. Atbėga viena banga – pliukšt, ir didesnis ar mažesnis „auksas“ saujoj, atbėga kita – pliukšt, tik spėk rinkti… Atsisuku atgal – žiūriu, gi „kuršis“ ateina! „Labas“ sako“, – prisiminė Vitalija. Ir pati tada nustebusi, kad į pasisveikinimą atliepė, nes po skaudžių skyrybų pažintims su vyrais buvo „padėjusi kryžių“. „Jeigu kuris nors užkalbindavo, neieškodavau žodžių: „Ar vietos neužtenka, ar nepraeini?“ – atviravo pašnekovė.
O Vytautas tada ištiesė delną su rastu neįprastos formos raudonu gintaru. „Sakau, kišk į kišenę – laimę atneš.“ Kai išgirdau, kad tą gintarą nori padovanoti man, tarsi elektra nutrenkė“, – emocijas perteikė Vitalija. Po trejų draugystės metų jiedu susituokė, santarvėje ir meilėje praleido apie 15-a gražių metų. „Dabar jau greit bus ketveri, kai šioje žemėje mano Vytauto nebėra. Gaila, ne laiku jis išėjo…“ – kalbėjo šventojiškė.
Vietiniai V. Meškienę jau laiko sava – per daug metų pripažinimą užsitarnavo, nes dalyvauja miestelio renginiuose, juos irgi fotografuoja, Šventosios pulsą atspindi socialiniuose tinkluose.
Savo meninių fotografijų Vitalija niekur lig šiol nebuvo eksponavusi, tačiau, miestelio bibliotekininkių iniciatyva, paroda, kuri vadinasi „Jūra – mano gyvenimas“, jau atidaryta, ir lankytojai ją gali pamatyti visą liepą ir rugpjūtį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
