Išsaugojo jaunystės laikų dainų sąsiuvinį

Įdomiausia buvo tai, kad šį sąsiuvinį imbariškis išlaikė daugiau kaip 60 metų – nuo to meto, kai tarnavo sovietų kariuomenėje. Sakė laikęs jį šaltame kambaryje, dėl to lapai neišgelto, išliko ryškūs rašalu rašyti tekstai.
„Tos dainos, trumpi posmai, kuriuos persirašydavome mes, lietuviai kariai, ilgus dešimtmečius buvo tarsi jaunystės laikų priminimas. Nesvarbu, kad iš sovietų kariuomenės, bet mes, lietuviai, ten puoselėjome lietuvybę: ne aš vienas persirašiau tas dainas, o ir kiti lietuviai. Paskui susirinkę kieme jas dainuodavome. Tos dainos – apie meilę, ilgesį, tėvynę. Kiti kariai ir karininkai mums to nedraudė, gal kad nesuprato žodžių“, – kalbėjo V. Jokubauskis.
Ir kiti lietuviai kariai, jo teigimu, nusirašinėjo tekstus nuo vieno kažkieno raštinėj palikto sąsiuvinio. Tai buvo ir mielas laiko praleidimas, kartu ir – gimtosios kalbos rašymo pratybos, o ir namų ilgesio išraiška. Vyras prisiminė, kad miške ant atsilapojusios beržo tošies matęs kažkieno ranka išskobtą keistą lietuvišką užrašą: „Pasaulis – pragaras, o žmonės – velniai. Gyvenk pasauly labai atsargiai“. Neaišku, ką turėjo mintyse tokį įrašą palikęs žmogus – ar tai buvo kenčiantis kareivis, ar sovietų nuoskaudas patyręs tremtinys.
V. Jokubauskis sakė, kad iš to sąsiuvinio mintinai išmokęs per 100 dainų, kurių melodijas žinojęs skambant tėvynėj, o kitoms patys su draugais jas susikurdavo ir dainuodavo. Stasė patikino, kad, pagautas gero ūpo, gerą balsą išsaugojęs Valerijonas ir šiandieną traukia dainą po dainos.
Imbariškis sakė, kad seną sąsiuvinį ilgus metus po tarnybos laikė savo kareiviškame lagamine, kol sugalvojo, kad galbūt jis bus kam nors įdomus, gal susidomės tie, ką domina sovietmečio istorija.
„Tarnavau Obninske, Kalugos srityje, dalinys buvo susijęs su atomine energetika. Atitarnavusį mane išleido 1967 metais, sugrįžau į gimtąją Imbarę, iš kur esu kilęs ir kur baigsiu savo gyvenimo dienas“, – kalbėjo garbaus amžiaus vyras.