Šį aktą pasirašė pats vyskupas, Klaipėdos kunigai, tarp kurių buvo Bernardas Talaišis ir Bronius Burneikis, inžinieriai-architektai, parapijos komiteto atstovai ir svečiai. Pokario metais, kai buvo nugriauta per karą nukentėjusi 1863 m. statyta trinavė Švč. Trejybės katalikų bažnyčia, Telšių vyskupo prašymu, katalikams buvo atiduota nedidelė buvusi vokiečių senųjų katalikų bažnyčia, kuriai suteiktas Kristaus Karaliaus titulas. Klaipėdoje daugėjant lietuvių, šioje bažnyčioje visi tikintieji nebetilpdavo, tad po ne vieno kreipimosi į valdžią, 1956 m. buvo gautas leidimas statyti naują bažnyčią.
Vietos valdžios sprendimu, katalikų bendruomenei buvo perduotas 1 ha pelkėtos žemės sklypas Rumpiškės gatvėje, kuris netrukus talkininkų pastangomis per kelias savaites buvo užpiltas gruntu, ant kurio ir buvo pradėtos statybos. Prieš joms prasidedant vargu ar kas iš statytojų pagalvojo apie tai, kad bažnyčios statyba virs daugiau negu 30 metų trukusia kova už tikinčiųjų teisę melstis už jų aukas pastatytoje savoje bažnyčioje ir ji taps ilgos kovos dėl tikinčiųjų teisių sovietinėje Lietuvoje simboliu. Galimybę pasistatyti bažnyčią po ilgų represijų ir tremties į Sibirą metų tikintieji ir dvasininkai sutiko džiaugsmingai, tam negailėdami laiko, jėgų ir sunkiai uždirbamų pinigų.
Iš Sūdėnų kaimo netoli Darbėnų kilęs jaunas kunigas Kretingos gimnazijos auklėtinis Bernardas Talaišis (1929–2025) buvo vienas jų. Po studijų Kauno kunigų seminarijoje 1948–1952 m. įšventintas kunigu ir kurį laiką tarnavęs Tauragėje ir Kretingoje, jis 1957 m. buvo paskirtas į Klaipėdą vikaru, kartu su kitais kunigais Lietuvos bažnyčiose rinko lėšas savos bažnyčios statybai. Pinigus bažnyčiai rinko ir aktyvūs savanoriai, pildydami aukojusiųjų sąrašus, kuriuose buvo tikinčiųjų, paaukojusių ir nemažas pinigų sumas. Nors ir kukliai gyvendami, žmonės aukojo, kas kiek galėjo, gauta aukų ir iš užsienyje gyvenančių lietuvių išeivių, tad už suaukotus daugiau kaip 3 mln. rublių pagal klaipėdiečio architekto Juozo Baltrėno (1924–1998) projektą 1957 m. pradėta statyti trinavė 63 m ilgio ir 25 m pločio, 70 m aukščio bokštu papuošta bažnyčia, kurioje turėjo tilpti 3 tūkst. žmonių, buvo užbaigta 1960 m. vasarą.
Vikaras B. Burneikis bažnyčios puošybai pasitelkė įvairių sričių menininkus. Tada dar jaunas dailininkas Antanas Kmieliauskas (1932–2019) centriniame altoriuje nutapė freską „Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų“, skulptorius Vytautas Šerys (1931–2006) sukūrė Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, kuri buvo įkurdinta virš pagrindinio įėjimo į bažnyčią. Žinomas tapytojas ir mozaikų kūrėjas Adomas Matuliauskas vyresnysis (1914–1977) bažnyčios apsidėje įkomponavo akmens mozaiką, vaizduojančią ranka galvą parėmusį susimąsčiusį erškėčių vainiku vainikuotą Kristų, kuris perteikia visos lietuvių tautos istorijos tėkmėje patirtą skausmą ir išgyventą sielvartą. Kurdamas mozaiką dailininkas joje įkomponavo ir simbolinius įvairiose Lietuvos istorinėse ir sakralinėse vietose surinktus akmenis. Deja, pasikeitus sovietinės valdžios požiūriui į religijos laisvę, išsigandus tikinčiųjų vienybės ir organizuotumo, bažnyčios nebuvo leista atidaryti. Pretekstu ją atimti iš tikinčiųjų tapo sovietinės valdžios suorganizuotas bažnyčios statytojų teismas, juos apkaltinus spekuliacija statybinėmis medžiagomis, užsienio valiuta ir kitais „nusikaltimais“. Buvo teisiami ne tik dvasininkai, bet ir Klaipėdos įstaigų, organizacijų vadovai, bažnyčios statybai parūpinusieji statybines medžiagas. Realiomis laisvės atėmimo bausmėmis buvo nuteistas klebonas Liudas Povilionis (1910–1990) ir kunigas B. Burneikis, kurie, kalėjime praleidę po 4 metus, dėl pablogėjusios sveikatos anksčiau laiko atgavo laisvę, kai kunigas B. Talaišis įkalinimo išvengė, nors 1962 m. jam buvo atimtas kunigo pažymėjimas ir jis buvo ištremtas iš Klaipėdos. Vertęsis įvairiais atsitiktiniais darbais, jis teisę kunigauti susigrąžino 1963 m., o dailininkas A. Kmieliauskas už bažnyčioje sukurtą freską buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos. 1962 m. prasidėjo bažnyčios griovimo ir niokojimo darbai. Ji buvo aptverta aukšta tvora, naikinama bažnyčios išorė ir vidus, nugriautas bokštas, kad niekas nebeprimintų ją čia buvus.
Tais pačiais metais pastatas buvo perduotas Lietuvos SSR valstybinei filharmonijai, ant jo puikavosi užrašas „Liaudies filharmonija“, čia buvo rengiami koncertai, bet tikintieji niekada neužmiršo šios didžiulės sovietinės valdžios skriaudos. Dėl bažnyčios grąžinimo tikintiesiems nuolat buvo renkami parašai, kreipiamasi į valdžios įstaigas. Ypač ši veikla suaktyvėjo nuo 1979 m., kai surinkti parašai, peticijos ir prašymai nuolat buvo siunčiami valdžios įstaigoms, vėliau vežami tiesiai į Maskvą įteikti centrinei valdžiai. Visi dokumentai buvo pasirašomi ne tik Klaipėdos, bet ir aplinkinių rajonų tikinčiųjų. Didžiausias jų skaičiaus – 148 tūkst. parašų – buvo surinkta 1979 m. Šios parašų rinkimo iniciatyvos buvo persekiojamos sovietinio saugumo, surinkti parašai atiminėjami, jų rinkėjai sulaikomi ir kviečiami apklausoms. Apie tai buvo skelbiama lietuviškose Amerikos balso ir Vatikano radijo laidose, spausdinama pogrindyje leistoje Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje. Šią sovietinės valdžios politiką smerkė ir užsienio valstybių tikintieji, siųsdami peticijas Sovietų Sąjungos vadovybei. Šios pastangos nebuvo bevaisės. Klaipėdos miesto valdžia buvo priversta kalbėtis, siūlydama tikintiesiems įvairius variantus, tačiau jų netenkino pažadai pastatyti naują ar praplėsti senąją Kristaus Karaliaus bažnyčią, nes tikslas buvo atgauti už tikinčiųjų lėšas pastatytą naująją bažnyčią. Politiniai pokyčiai Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje netruko ateiti. Kunigas B. Burneikis nuo 1980 m. sėkmingai dirbo Kretingoje, kur jo pastangomis buvo atstatytas per karą nudegęs bažnyčios bokštas, paties kunigo įsteigtoje varpų liejykloje Kadagynų kaime prie Darbėnų kartu su darbų vykdytoju Antanu Stoniu ir kitais talkininkais kretingiškiais nulieti 3 varpai.
1988 m. gegužės mėn. jis buvo paskirtas dar oficialiai tikintiesiems nesugrąžintos Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu. Tų pačių metų lapkričio 24 d. filharmonija čia surengė savo paskutinį koncertą, o kitą dieną jau vyko pamaldos. Netrukus prasidėjo spartūs jos atkūrimo darbai, kuriems 0,5 mln. rublių skyrė valstybė, tačiau visiškai atstatyti bažnyčią reikėjo apie 2 mln. rublių, todėl visoje Žemaitijoje buvo renkamos aukos. Didžiausi bažnyčios atkūrimo darbai teko pačiam klebonui. Nors ir kamuojamas sunkios ligos, jis su pagalbininkais Kadagynės kaimo varpų liejykloje šiai bažnyčiai nuliejo 3 varpus, atstatė bažnyčios bokštą su apžvalgos aikštele jo viršuje, iš JAV pargabeno vietos lietuvių padovanotus apie 65 tūkst. JAV dolerių kainavusius elektroninius vargonus. Sekant senųjų varpų liejimo meistrų tradicijomis ant bažnyčios varpų buvo išlieti žodžiai ateities kartoms, bylojantys apie varpų paskirtį ir juos išliejusius meistrus. Ant galingiausio iš varpų didžiosiomis raidėmis išlieta: „Kad kiekvienas dūžis sukeltų Dievo garbingumą ir Marijos gailestingumą laisvos Lietuvos žemei“ bei „Kadagynės liejykloje patys klaipėdiškiai tikintieji su meistru Antanu Stoniu ir klebonu Bron. Burneikiu Marijos garbei tave, varpe, nuliejom 1989 metų liepos 15 dieną“. Kun. B. Burneikis, suprasdamas, kad šioje žemėje jam skirtas laikas eina į pabaigą, šios bažnyčios atkūrimui stengėsi atlikti kuo daugiau darbų, todėl meistrų bažnyčios Kryžiaus kelio stočių (stacijų) kūrimui neieškojo – į Klaipėdą jis nusiuntė Kretingos katalikų bažnyčioje nuo XX a. pradžios buvusius iš gipso pagamintus horeljefinius paveikslus, pagal kuriuos ir buvo sukurtos šios bažnyčios stacijos. Kartu su juo į kelionę vykęs buvęs Lietuvos šachmatų federacijos pirmininkas Henrikas Puskunigis (1935–2025) yra pasakojęs, kad į kelionę jie vyko JAV lietuvių šachmatininkų kvietimu , nes kunigas kalėjime buvo savarankiškai išmokęs žaisti šachmatais ir, išėjęs į laisvę, buvo aktyvus šachmatų susirašinėjant turnyrų dalyvis.
Šioje kelionėje jie daug bendravo su vienuoliais pranciškonais, pas juos buvo ir apsistoję. H. Puskunigiui didelį įspūdį padarė kunigo kasdienis susikaupimas maldai , kuria jis pradėdavo ir užbaigdavo kiekvieną viešnagės dieną. Tuo metu kelionės į JAV vyko per Maskvą su muitinės patikra, tad nedidelius vargonus, kad išvengtų muitų, teko išrinkti dalimis ir taip sėkmingai parvežti į Klaipėdą. B. Burneikis bažnyčios papuošimui stengėsi surasti ir sukviesti tuos pačius prieš 30 metų čia kūrusius dailininkus. A. Kmieliauskas 1989 m. atkūrė altoriaus freską, joje pavaizdavęs ne tik Švč. Mergelę Mariją su kūdikiu ant rankų, bet ir Lietuvos žmonėms tekusius išbandymus: tremtį į Sibirą, pokario kovas už laisvę, kryžių naikinimą. B. Burneikio paprašytas kretingiškis skulptorius Anicetas Puškorius (1911–1994) iš medžio išdrožė iki šiol bažnyčią puošiančias šv. Petro, šv. Povilo ir šv. Antano su kūdikiu skulptūras, skulptorius V. Šerys atkūrė bažnyčios išorėje tikinčiuosius sutinkančią Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, o dailininkas Adomas Matuliauskas jaunesnysis (1963–2018) bažnyčios apsidėje atkūrė savo tėvo A. Matuliausko vyresniojo Rūpintojėlio mozaiką. 1991 m.
B. Burneikiui iškeliavus Amžinybėn, jo darbus tęsė kiti dvasininkai. Bažnyčią papuošė garsios klaipėdietės dailininkės Angelinos Banytės šoninio dešiniojo altoriaus freska „Dievas Tėvas“, bažnyčios kupolą papuošė kitas klaipėdietis dailininkas Juozas Vosylius, jame pavaizdavęs 4 Dievo Motinos gyvenimo epizodus, o 1998 m. nutapęs freską „Kristaus krikštas“.
Ši šalies menininkų išpuošta bažnyčia, jos dramatiška istorija su šventoriuje palaidotais legendiniais šios bažnyčios statytojais kunigais – ne tik svarbus Lietuvos tikinčiųjų meilės ir ištikimybės Kristui simbolis, bet ir išskirtinis šiuolaikinio lietuviško sakralinio meno pavyzdys.
Romualdas BENIUŠIS
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
