Paveikslo „vinis“ – būsena
Į ramaus pasibuvimo erdvę – parodų salę – vasaros įkarštyje susirinkusią publiką supažindindama su 1961 m. Šiauliuose gimusiu, netoli Priekulės gyvenančiu ir kuriančiu vienu ryškiausių tos kartos abstrakčiojo meno atstovu R. Jurgeliu, vyresnioji bibliotekininkė Monika Rukšėnienė įvardino, kad jo darbai eksponuojami visose Lietuvos galerijose, pristatomi tarptautinėse parodose, įvairiose šalyse pasklidę po privačius kolekcijų rinkinius.
„Man labai patiko amžiną atilsį Rolando Rastausko pieš daug metų parašytas tekstas, apibūdinantis Ryto Jurgelio kūrybą – kad tai mažosios „dvasios sodybėlės“, kuriomis virsta geometrinis simbolis kvadratas“, – sakė M. Rukšėnienė. R. Rastauskas taip pat rašė, kad Ryto tapybai nereikia siužeto, paveikslo „vinis“ yra būsena – jautrus santykis su šviesa, erdve ir vidine tyla.
„Pajūrio naujienų“ paklaustas, kodėl patraukė būtent šis vizualiojo meno žanras, R. Jurgelis teigė, kad abstrakcijos jam pačiam yra realybė. „Aš viską matau realiai, paskui turbūt per mano „sugedusią“ galvą vaizdinys praeina ir pavyksta kaip pavyksta“, – šypsojosi jis.
Autorius atviravo, kad jį gali įkvėpti bet kas – kad ir ant žemės nukritęs mineralinio butelio kamštukas. Kūrybos procesas trunka ir 24 valandas per parą. „Naudoju lesiravimo techniką, sluoksniavimą, kai dažai daug sykių liejami, patrinami ir vėl liejami. Kai kuriuose darbuose po10 kartų taip“, – pasakojo autorius.
Įrankius gavo „iš viršaus“
Kaip parodos lankytojas apskritai turėtų suprasti abstraktųjį meną? Dėmesį kreipti į spalvas? Į formas? Į potėpius?
„Ką nori – tą tegul mato. Yra posakis, kad, jeigu reikia aiškinti, tai aiškinti nereikia. Jeigu žmogus jaučia, vadinasi, jaučia“, – šypsojosi menininkas.
Jam pačiam svarbu paveikslo paviršius – kad nebūtų plokščias. Todėl ant drobės nemažai reikia dažo – aliejinio, nes kitokiais netapo. Į savo darbus įdeda daug jausmo. Neatsitiktinai parodos pavadinime egzistuoja žodis „tylos“. „Visų mano paveikslų fonai yra tylūs, juose atsiranda kažkokie vilties ženklai, daugeliu atvejų – ratukai, simbolizuojantys judėjimą į priekį“, – apibūdino pašnekovas.
Jo kelias į kūrybą ir pripažinimą prasidėjo 1972-aisiais, kai baigė Šiaulių dailės mokyklą, paskui – tuometinį Pedagoginį institutą. Kurį laiką dirbo mokytoju, o vėliau atsidėjo tapybai.
„Matyt kažkas „iš viršaus“ man davė įrankius, kad gadinčiau dažus gerąja prasme“, – pajuokavo menininkas.
Kiek jau yra surengęs parodų, – neskaičiuoja. Gal 30 personalinių, taip pat dalyvavo daugiau kaip 40-yje grupinių projektų Lietuvoje ir užsienyje – Švedijoje, Danijoje, Latvijoje. Nuo 1995 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, o 2006 m. jam suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.
Apie žmogų, kuriam nuo spalvos skauda
Pašnekovo žodžiais, jam ne tiek svarbu, kiek žiūrovų aplanko jo kūrybos parodas, kiek pačiam savo darbus pamatyti kitoje aplinkoje – esą dirbtuvėse namuose akys pripranta vienaip, o ekspozicijų salėje atrodo kitaip. „Tas epizodas man labai reikalingas. Ne vieną seniau sukurtą darbą teko patobulinti“, – atviravo R. Jurgelis.
Paklaustas, Palanga šiuokart jį surado ar jis – ją, teigė, jog paroda įvyko abipusiu sutarimu, juolab kad maždaug prieš 20 metų yra Palangoje gyvenęs.
Du savo bičiulio nutapytus portretus branginantis, jo kūrybos kelią nuo pusiau realistinių darbų iki pat „visiško išprotėjimo“ ir supergražaus realizmo sekęs Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas Rytą Jurgelį apibūdino kaip žmogų, kuris jaučia spalvą, kuriam nuo spalvos skauda širdį, kuris alsuoja spalvomis. Pažėrė ir asmeninių jųdviejų jaunystės prisiminimų.
„Parodos pavadinimas – „Tylos…“ Įsivaizduokit, kaip mudviem būdavo įdomu sėdėti po egle ir tylėti valandą, dvi, tris, o gal ir ilgiau – kol kažko ant stalo ar ant kelmo būdavo padėta“, – šmaikštavo jis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
