Kalbant apie mikrobus ar žarnyną – mikrobiomas yra tas terminas, kurį reikėtų vartoti. Ši įvairi ir sudėtinga ekosistema susideda iš bakterijų, grybų, archėjų, virusų ir parazitų, gali arba sustiprinti ar susilpninti mūsų įgimtą imunitetą. Mūsų virškinimo traktas kartu su visa mūsų gleivine yra buveinė trilijonams mikrobų. Mūsų medžiagų apykaitos efektyvumas ir visos mūsų imuninės sistemos funkcijos didele dalimi priklauso nuo mūsų mikrobiomo „sveikatos“.
Raktas į įgimtą imunitetą prasideda nuo motinos. Ne paslaptis, kad tiek motinos, tiek tėvo imunitetas reikšmingai daro įtaką jų vaiko sveikatai visą gyvenimą. Žindymas ir natūralus gimdymas aprūpina naujagimį įvairių mikrobų deriniu, kuris ne tik padidina imuninę funkciją ir sumažina infekcijų riziką, bet taip pat yra siejami su geresniu pažinimo vystymusi, sumažėjusia celiakijos, astmos ir II tipo diabeto ligų rizika. Yra nustatyta tikimybė, kad prieš paliekant mamos įsčias, įgyjame imunitetą iš mikrobų, su kuriais mama turėjo kontaktą nėštumo metu. Motiną supanti aplinka nėštumo metu daro didelę įtaką jos būsimo vaiko sveikatai. 2006 m. atliktas tyrimas, kuriame 2 tūkst. vaikų buvo nustatyta igE (tai yra alergijų žymuo) koncentracija serume. Nustatyta, kad motinos, kurios dirbo ūkiuose ir turėjo kontaktą su ūkiniais gyvūnais nėštumo metu, pagimdė vaikus su stipresne imunine sistema ir mažesniais igE infekcijų ir alergijų rodikliais. Smulkus ūkininkavimas ne tik pagerina žemės biologinę įvairovę, bendrą ekosistemą, dirvožemio sveikatą ir augalų atsparumčą ligoms, bet taip pat padaro kažką labai panašaus ir žmonių sveikatai.
Įvairių mikrobų poveikis iš ūkinių gyvūnų stimuliuoja motinos imuninį atsaką, kuris savo ruožtu tiesiogiai skatina vaiko imuninės sistemos vystymąsi nėštumo metu. Įdomu tai, kad vaikai, kurie turėjo kontaktą su gyvūnais tik po gimimo, parodė arba mažesnius įgimto imuniteto rodiklius, arba statistiškai nereikšmingą imuniteto pagerėjimą. Taigi, jei norite, kad vaikai ateityje turėtų kuo mažesnę tikimybę patirti astmos ir imuninės sistemos sutrikimus, rekomenduotinas reguliarus ir dažnas kontaktas su ūkiniais gyvūnais ir darbas ūkyje (labiausiai naudinga nėštumo metu):
*lankykitės vietiniuose ūkiuose arba zoologijos sode, kad paliestumėte ir „gautumėte“ bakterijų nuo kuo daugiau sveikų skirtingų gyvūnų;
*savanoriaukite vietiniuose žirgynuose, kuriuose galėtumėte šukuoti ar kitaip prižiūrėti žirgus;
*jei įmanoma, įsirenkite kieme kelių vištaičių namus;
*jei įmanoma, įsirenkite mažą lysvę su kokybiška dirva ir kompostu;
*pirkite vietinius vaisius ir daržoves be pesticidų ar herbicidų likučių.
Edvardas Jenner, raupų vakcinos pradininkas, sukūrė savo hipotezę apie imunitetą stebėjęs kaimo melžėjas, kurios reguliariai melždavo karves. Melžėjos arba nepatirdavo raupų arba kur kas lengviau jais persirgdavo palyginus su dideliu tuometiniu mirtingumu. Tiesą sakant, didžiausi mirtingumo rodikliai buvo tarp žmonių, gyvenančių miestuose, atokiau nuo ūkinių gyvūnų. Jenner padarė išvadą, kad raupų virusas, kuriuo sirgo melžėjos, suteikė pakankamai imuniteto atlaikyti panašų raupų virusą su mažai ar išvis nepatiriant sveikatos problemų.
1796 m. Edward Jenner atliko eksperimentą, kuris laikomas vakcinacijos pradžia. Jis paėmė medžiagos iš karvių raupais užsikrėtusios melžėjos rankos pūlinio ir ja užkrėtė 8 metų berniuką James Phipps. Berniukas susirgo lengva liga ir netrukus pasveiko.
Po kurio laiko Jenneris berniuką sąmoningai paveikė tikrųjų raupų medžiaga, norėdamas patikrinti, ar susiformavo apsauga. Jamesas Phippsas raupais nesusirgo. Šis eksperimentas tapo svarbiu žingsniu kuriant vakcinacijos principus ir padėjo pagrindus šiuolaikinei imunologijai, nors šiandien savaime suprantama, kad tokie bandymai dėl etikos nebebūtų leidžiami.
Ar mikrobai, su kuriais mūsų seneliai ir proseneliai buvo susidūrę per savo žemdirbišką gyvenimo būdą, jiem suteikė įgimtą imunitetą? Mūsų seneliai ir galbūt net mūsų tėvai tikriausiai gavo didelės imuninės naudos iš ūkininkavimo, dar gerokai anksčiau negu tai buvo moksliškai pripažinta. Daugelis mūsų senelių augo ūkiuose, kur jų motinos natūraliai patyrė sąlytį su gyvūnais ir ūkio darbais nėštumo metu, labiau vedamos būtinybės negu pasirinkimo.
Gyvūnai, auginami sveikoje aplinkoje, ganyklose, kur reguliariai atnaujinami pakratai ir jie maitinami aukštos kokybės pašarais, skatina sveikesnę mikrobų ekosistemą. Šių naudingų mikrobų poveikis skatina veiksmingesnį imuninį atsaką motinoms, kurios vėliau perduoda tai savo kūdikiams. Taip vyksta tylus imuniteto formavimas. Nesvarbu, ar tai vadinsime ekologišku, tvariu, regeneruojančiu arba tausojančiu ūkininkavimu. Ūkininkai, kuriems rūpi dirvožemis, gyvūnai ir jų teikiamas maistas, ieško tikro ryšio. Paspauskite ranką tiems, kurie maitina jus, puoselėkite santykius su vietiniais ūkininkais ir maitinkite savo kūną ir sielą optimizuodami savo prigimtinį imunitetą.
