Jis gimė 1910 m. Šiluvos miestelio apylinkėse, valstiečių šeimoje. Mokėsi miestelio mokykloje, kur tapo Ateitininkų organizacijos, vienijančios moksleivius ir studentus katalikus, aktyviu nariu, buvo išrinktas į jos valdybą. Po mokyklos baigimo V. Kvedaras buvo pasiųstas į Italiją studijuoti dvasinių mokslų ir užsienio kalbų, kad taptų misionieriumi ir platintų katalikybę visame pasaulyje. Jis ten mokėsi kelerius metus, studijuodamas įgijo gerą išsilavinimą, praplėtė akiratį, išsiugdė gerą iškalbą, bet tapti misionieriumi jam nebuvo lemta. Po vienos talkų moterų vienuolyno vynuogyne, susipažinęs su vienuolėmis, jis vėliau bandė pas jas patekti sliuogdamas į viršų iš surištų paklodžių padaryta virve, kur jo laukė atidarytas langas. Deja, bandymui nepavykus ir nukritus iš antro aukšto, jis buvo pašalintas iš studijų ir sulaužytu raktikauliu grįžo namo į Lietuvą pas tėvus, kuo jie, žinoma, nebuvo patenkinti. Tad jaunajam Vaclovui, pasiėmus tėvų sudėtą lauknešėlį su duona ir lašinių paltimi, teko palikti tėvų namus ir pradėti naują gyvenimo etapą, bet ir čia guvus ir iškalbus jaunuolis neprapuolė. Po kiek laiko baigęs buhalterių kursus, jis pradėjo savo profesinę kelionę po Lietuvą, nes vienoje vietoje dėl savo darbo specifikos jis ilgai neužsibūdavo. XX a. 4-o deš. pradžioje, dirbdamas prie Lietuvos–Lenkijos laikinos demarkacinės linijos Giedraičiuose buhalteriu, vedė vietinę merginą Stanislavą Bareikytę (1909–1997), su kuria 1935 m. susilaukė dukters Nijolės, o 1937 m. dukters Almos. Šeimai teko gyventi Utenoje, Dotnuvoje, Josvainiuose, Kavarske, kur, 1940 m. V. Kvedarui dirbant vietos valsčiuje, šeimą užklupo sovietinė okupacija.
Karo metai buvo nelengvi, gyvenant Palaukėnėlių kaime netoli Ukmergės nuo plaučių uždegimo mirė naujagimis sūnus Jonas, jis buvo palaidotas Šešuolių miestelio kapinėse, kur vėliau šalia jo atgulė ir 1947 m. mirusi sesuo Alma, kurios netikėta mirtis ypač sukrėtė šeimą ir artimuosius. Pokario metais V. Kvedaras Ukmergėje dirbo finansų skyriaus vedėju, bet po konflikto su vietos valdžia dėl išvežtųjų į Sibirą tremtinių turto, už kurį jis buvo atsakingas, grobstymo jis nusprendė pasitraukti iš darbo ir išvyko gyventi į Vilnių.
V. Kvedaro šeima kurį laiką gyveno ir Radviliškio rajone, Kairėnuose. Vieną naktį malūne, kur jie buvo apsistoję, įvyko susišaudymas, per kurį pas juos vakarojusį vietos milicininką nušovė į malūną naktį miltų atvykę partizanai. Kitą dieną V. Kvedaras buvo iškviestas į tardymą Vilniuje, iš kur jam po apklausos, pasinaudojus susidariusioms palankioms aplinkybėms, pavyko pasprukti. Vengiant suėmimo ir draugams padedant, jam pavyko gauti asmens dokumentus Federavičiaus pavarde, su kuriais jis gyveno iki pat mirties. XX a. 6-o deš. pabaigoje atvykęs gyventi į Klaipėdą čia dirbo Klaipėdos pramonės kombinate, o netrukus buvo paskirtas Kretingos odos fabriko Bajoruose direktoriumi. Nuo 1936 m. Kretingos priemiestyje Bajoruose veikė Alberto Budraus kailių dirbtuvės ir jų bazėje 1944 m. buvo pradėta apdoroti vietinė žaliava: kiaulių, avių ir galvijų odos. Čia išdirbta žaliavinė oda buvo naudojama pakinktų, balnų, diržų ir kitų odos dirbinių gamybai. Vėliau rekonstravus cechą buvo pastatytas naujos mirkymo, išdirbimo ir džiovinimo mašinos, kas leido padidinti išleidžiamos produkcijos kiekį. Įmonėje dirbo apie 30 darbuotojų, 1961 m. įmonė tapo Šiaulių odos fabriko „Briedis“ dalimi. Kvedarų šeima Kretingoje gyveno mediniame, netoli senojo malūno dabartinėje Pievų g. 1 numeriu pažymėtame daugiabutyje. V. Kvedaras mėgo važinėtis motociklu „Emka“ su lopšeliu , vasarą savaitgaliais su žmona ir 1948 m. gimusia dukra Audra juo vykdavo į Palangą. Kretingoje gyventi patiko ir čia jis buvo nusprendęs apsistoti ilgesniam laikui, nes nesibaigiančios kelionės ir persikraustymai po Lietuvą jį ir šeimą vargino. V. Kvedaras Kretingoje buvo gavęs sklypą ir pradėjęs statyti namą, kurio, deja, nebaigė. Motociklas buvo galingas, išvystydavo nemažą greitį, tad žmona Stanislava savo vyrui vis primindavo saugoti save, stengtis važiuoti lėčiau ir atsargiau. Deja, 1961 m. vasarą viena išvykų į Klaipėdą tapo paskutine, kai vingiuotame kelyje jo vairuojamas motociklas susidūrė su priešpriešiais atvažiuojančiu sunkvežimiu.
Ambraziūnų šeimos archyve saugomose V. Kvedaro laidotuvių Kretingoje nuotraukose, kurias padarė dar būdamas studentas nuo 1955 m. pradėjęs fotografuoti A. Ambraziūnas, ne tik įamžinta to meto Kretinga ir jos žmonės, bet ir tuometės laidotuvių tradicijos, kai velionis buvo šarvojamas namuose, prie karsto buvo budima dvi naktis, trečią dieną velionį iš namų per visą miestą pėsčiomis lydint į kapines. Su juo pirmiausia artimieji atsisveikindavo prie namų, atvėrus karstą ir prie jo fotografuojantis. Po to karstas būdavo įkeliamas į atvirą sunkvežimį, jo kraštus pakaišius nupjautais jaunais berželiais ir eglaitėmis. Laidojimo procesijos priekyje mokyklinėmis uniformomis pasipuošusios mergaitės ir berniukai nešdavo vainikus ir gėles. Paskui lėtai automobiliu vežamą karstą eidavo artimieji ir giminės, laidotuvių pučiamųjų orkestras, giedotojai, kiti ceremonijos dalyviai, sudarydavę gausią laidotuvių procesiją. V. Kvedaro laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių, jis buvo palaidotas garbingoje vietoje šalia grafų Tiškevičių koplyčios, o Kretingos rajono laikraštyje „Stalinietis“ paskelbtos dvi užuojautos. Simboliška, kad po jo mirties netrukus pasaulį išvydo anūkė Eglė, kurios dėka gimė šis pasakojimas.
Po kurio laiko dukters Nijolės vyras skulptorius A. Ambraziūnas sukūrė ir pastatė kolonos formos stogastulpį primenantį medžio paminklą su jame išskobta Federavičiaus pavarde ir užrašu bei liūdinčios skarele apsigobusios moters siluetu. Kretingoje, Vilniaus gatvėje, šalia kapinių buvusios ,,rusų mokyklos“ name gyvenusi Nijolė Martinkutė Bružienė (gim. 1957 m.) prisimena, kad ji dažnai mėgdavo lankytis kapinėse, o prie šio paminklo vienas fotografų ją su savo 4 metais jaunesne seserimi Jolanda ir nufotografavo, paprašęs „liūdėti“, lyg būtų mirusi jų mama. Pasak Nijolės, ji savo „vaidmenį“ atliko gerai, o jaunesnė sesuo nesuvokė, ko jai reikėtų liūdėti, nes mama netoliese ravėjo darželį. Ši geros atminties kretingiškė priminė ir istoriją, dėl ko XX a. 8-o deš. pradžioje Kretingoje buvo uždraustos miesto gatvėmis einančios laidotuvių procesijos. Šių procesijų dalyviai „triūbočiai“ ir giedotojai net ir per laidotuves nestokojo humoro, ties Šv. Antano nameliu, kuriame buvo įsikūręs Kretingos rajono vykdomasis komitetas, kurio pirmininku dirbo Leonas Grigalius, užtraukdavę giesmes „Šv. Leonai, melskis už mus, šv. Grigaliau, melskis už mus“. Kadangi tokie šventieji katalikų bažnyčioje iš tiesų garbinami, rajono valdžia nesugalvojo nieko kito, kaip tik šias laidotuvių procesijas uždrausti.
Medžio paminklui prie
V. Kvedaro kapo sunykus, po nepriklausomybės atgavimo jis buvo pakeistas antkapio kompozicija iš akmens, ant jos pritvirtinus skulptoriaus A. Ambraziūno iš balto marmuro sukurtą nukryžiuotojo Kristaus siluetą.
Alfonsas Ambraziūnas – vienas garsiausių Lietuvos skulptorių. 1961 m. baigęs Lietuvos dailės institutą, skulptūrą studijavo pas žinomą skulptorių Juozą Mikėną. Jo kūryba turtinga skulptūrų ir paminklų, kurių žymiausias tarptautinį įvertinimą pelnęs Kauno IX forto aukų memorialo monumentas, kuriam sukurti skulptorius paskyrė beveik 19 savo gyvenimo metų – 1966–1984 m. Už šį reikšmingą kūrinį kartu su architektais Gediminu Baravyku ir Vytautu Vieliumi jis buvo apdovanotas SSSR valstybine premija, kuri skulptoriui ir su juo kartu vykusiai dukrai Eglei buvo įteikta iškilmingoje aplinkoje Maskvoje. Monumentą, kurio aukščiausia dalis iškyla į 32 m aukštį, sudaro trijų dalių skausmą, viltį ir išsilaisvinimą simbolizuojanti kompozicija, kurios statybai naudotas gelžbetonis jos paviršiui suteikė medžio lentų faktūrą. Šis brutalistinio stiliaus monumentas yra didžiausias Lietuvoje ir įtrauktas į žymiausių šios tematikos paminklų Europoje sąrašą.
Tokia ši neseniai E. Ambraziūnaitės papasakota senųjų Kretingos kapinių istorija, kurių ne viena dar laukia savo pagarsinimo.
Romualdas BENIUŠIS
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
