Visų pirma kokį dokumentą aptikau? Tai per karą Vokietijoje atsidūrusių užsieniečių registracija. Jis rodo, kad šie broliai 1948 m. gyveno Vokietijoje ir jų duomenys Bad Tölz buvo oficialiai registruoti. Broliai gyveno Miunchene šv. Onos pranciškonų vienuolyne.
Taigi, šiame sąraše antroji nuo viršaus pavardė Ziubris Albert pasirodė kažkur jau girdėta. Atsiverčiau savo kolekcijos kunigų šventimų atminimo paveikslėlių albumą ir tikrai radau vieną, kuriame rašoma, kad t. Aleksandras Žiubrys, pranciškonas, 1943 m. liepos 25 d. Miunchene gavo kunigystės šventimus.
Tai Albertas ar Aleksandras? Suprantama, kad tėvai pakrikštijo Albertu, o stodamas į vienuolyną pasirinko Aleksandro vardą. Dėl to paveikslėlyje – Aleksandras, o oficialiuose dokumentuose – Albertas.
Hm…. prisiminiau, kad kunigystės šventimų Miunchene nuotraukos yra br. Mykolo Tamošiūno nuotraukų albume. Perverčiau to albumo vaizdus (kaip gerai, kad nusiskenuoju viską, kas pakliūva į mano rankas). Taip, atmintis nepavedė – kunigystės šventimų Miunchene net trys skirtingos nuotraukos. Be užrašų, tik prie vienos pačiame kamputyje mažomis raidytėmis mįslingai užrašyta: „prieš užvelkant kunigiškus drabužius klūpom. Aš gana aiškiai matomas paskutinis su ženklu x“. Deja, kas tas „aš“ neparašyta.
Bet informacijos jau turėjau labai daug – dokumente parašyta gimimo data ir vieta. 1920 m. sausio 13 d. Kurmaičiai, taigi, reikia versti Kretingos bažnyčios Krikštų metrikų knygą. Deja, tokios nėra nei internete, nei parapijos raštinėje, bet yra Skuodo suskaitmeninta dekanato knyga, o šiam dekanatui priklausė ir Kretinga. Verčiu lapus ir ką matau? Yra! 1920 m. sausio 14 d. kunigas Povilas Svilas Kretingos bažnyčioje Alberto vardu pakrikštijo kūdikį, gimusį sausio 13 dieną Kurmaičiuose. Tėvai – Albertas ir Petrė Budraitė Želviai. Kaip tai Želviai? Juk turi būti Žiubriai… Skaitau toliau: „Krikšto tėvais buvo Stasys Želvis ir Alena Milaitė“. Na, lyg ir aiškėja. Jau ne kartą susidūriau, kad nuo parapijos metrikų knygų perrašant į dekanatinę būna supainiojami vardai, pavardės ne tik kad su krikštatėvių, net ir su šalimais esančių kitų eilučių įrašais. Taigi, tikiu, kad atradau būtent tą Albertą, kurio ieškojau. Tačiau kažkada ateity nuvykus į archyvą teks patikrinti originalų Kretingos metrikų knygos įrašą. Taigi, tą gilią naktį mano paieškos kaip ir pasibaigė dviem klaustukais.
Kitą dieną atėjusi į darbą kažkodėl nesėdau prie kompiuterio, užėjo kažkokia tvarkymosi manija. Tvarkiau lentynas, kilojau dėžutes, kuriose sudėti eksponatai vis dar laukiantys savo tyrimo eilės. Ir akis užkliuvo už mažo balto vokelio, kurį, kiek pamenu, kažkada muziejaus apsaugos poste man paliko viena moteris. Užrašas ant voko apstulbino: „Iš Astos Tamošiūnienės archyvo (nuotraukos galimai priklausė Albertui Žiubriui)“. Albertui Žiubriui! Ar tik nebus mano ieškomojo broliuko tėvas? Voke dvi nuotraukos! Stebuklas – vienoje tas pats šventimų Miuncheno bažnyčioje vaizdas ir nugarėlėje tame pačiame kamputyje kaip ir M. Tamošiūno albume, tokiu pačiu smulkiu raštu parašyta: „Čia trumpai noriu surašyti visą šventimų eigą. Visur aš stoviu paskutinis, nes buvau jauniausias. Šis paveikslas vaizduoja momentą po priėmimo vyskupo. Mes sėdim suole. Aš esu pažymėtas ženklu x“. Bet labiausiai džiuginanti eilutė užrašyta viršuje: „Prisiminimui mylimam Tėveliui kunigystės šventimų proga. Dėkingas sūnus Aleksandras“. O kitoje, portretinėje nuotraukoje – mąslus jauno pranciškono veidas. Suprantu, kad tai tas pats Albertas br. Aleksandras. Viskas sustojo į savo vietas. Tačiau buvo smalsu, kaip susiklostė šio jaunuolio gyvenimo kelias. Tačiau kur ieškoti informacijos?
Ir čia pasitarnavo feisbukas – po mano įrašu apie atrastą brolių sąrašą viena draugė parašė: „Čia ko gero sąrašas, sudarytas Bed Tolz vienuolyne Vokietijoje, prieš išsiunčiant 1948 m. brolius į JAV ir Kanadą“. Grįžtu į pradžią – į Arolsen archyvus ir tikslingai ieškau Alberto Aleksandro Žiubrio. Yra! Dokumentų daug daugiau: nuo 1945 m., kai jis Vokietijoje pakliūva į perkeltųjų asmenų (DP) stovyklą iki minėtojo 1948 m. sąrašo. Yra jo paties ranka pildyta DP anketa, kur į klausimą „kodėl buvote persekiojamas tėvynėje“ atsako: „kaipo lietuvis – vienuolis dėl krikščioniškų pažiūrų apie žmogų ir jo teises“. Anketoje surašyta ir 1939–1948 m. gyvenimo faktų chronologija. Arolsen archyvo informacija pasibaigė. Tačiau naktis prie kompiuterio tik įpusėjo. Nutariau peržvelgti Amerikos lietuvių spaudą. Bingo! Taip, per kelias naktis iki paryčių susidėliojo dar viena pamiršta ir vėl atgaivinta broliuko pranciškono biografija.
Žiubrys Aleksandras OFM gimė 1920 m. sausio 13 d. Kretingos parapijos Kurmaičių kaime, Alberto ir Petronėlės Budraitės Žiubrių šeimoje. Buvo vyriausias iš penkių vaikų. Baigęs pradžios mokyklą, lankė gimnaziją Kretingoje. Į pranciškonų ordiną įstojo 1935 m. liepos 26 d. Kretingoje. Pirmuosius vienuoliškus įžadus Kretingoje davė 1936 m. liepos 27 d., o iškilminguosius – 1942 m. balandžio 14 d. Miunchene.
1939 m. buvo vienuoliu studentu Kretingoje. 1940 m. liepos 26 d. sovietų valdžia uždarė Kretingos pranciškonų vienuolyną. Vienuoliai, taip pat ir studentai, buvo priversti palikti vienuolyną. Neturėdami kur dėtis ir jausdami grėsmę, nes dvasininkai buvo pirmieji sovietų sąrašuose tremčiai, dalis brolių patraukė sienos link bandydami pereiti į Vokietiją ir tikėdamiesi ten pranciškonų provincijose rasti prieglobstį. Tačiau perėję sieną be oficialių dokumentų, vokiečių pareigūnų buvo sulaikomi ir uždaromi į stovyklas, o vėliau priverstinai paskiriami dirbti ūkiuose ar pramonėje kaip svetimšaliai darbininkai. Taip nutiko ir A. Žiubrio gyvenime – 1940 m. lapkričio 30 d. jis kirto Vokietijos sieną tikėdamasis pasiekti Romą, kur norėjo tęsti studijas. Tačiau buvo sulaikytas ir 1940–1941 m. priverstinai dirbo pagalbiniu darbininku. 1942 m. jam pavyko pasiekti Miuncheno pranciškonų vienuolyną, kur davė amžinuosius įžadus ir studijavo teologiją pranciškonų seminarijoje. Gyveno St. Anna pranciškonų vienuolyne (Königstr. 38, München). 1943 m. liepos 25 d. Miunchene vyskupas augziliaras dr. Johannes Baptist Schauer kunigais įšventino septynis lietuvaičius pranciškonus, jų tarpe Placidą Barių (1920–2015) ir Albertą Žiubrį.Jaunasis kunigas pastoracijos darbą pradėjo vokiečių parapijoje Dietfurte, taip pat aktyviai rūpinosi lietuvių pabėgėlių dvasiniu gyvenimu Vokietijos stovyklose. 1946 m. gruodžio 31 d. Lietuvos dvasininkas vienuolis Albertas Žiubrys (asmens kortelės Nr. 418753), buvo paskirtas kapelionu Landštuto (Landshut) DP stovykloje, maistu aprūpintas iki 1947 m. sausio 5 d.
Vis dėlto pokario neramumai ir sudėtinga pabėgėlių padėtis daugelį lietuvių dvasininkų skatino ieškoti galimybių tęsti tarnystę svetur. Tokią galimybę tėvui Aleksandrui suteikė Lietuvos pranciškonų geradarė ponia Ona Skirmantienė iš Brockton, Masačusetso valstijos, apmokėjusi jo kelionę į Ameriką. Išpirkus bilietą, 1947 m. spalio 26 d. jis kartu su broliu kunigu Pranciškumi Biveiniu laivu „Saturnia“ iš Neapolio (Italija) išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Į JAV jie atvyko lapkričio 6 d. ir apsistojo lietuvių pranciškonų vienuolyne Greene miestelyje, Meino valstijoje. 1949 m. pranciškonas tėvas Aleksandras Žiubrys OFM, apie pusantro mėnesio pagelbėjo pastoraciniame darbe Bayonne.
1949 m. lapkričio 16 d. lietuviai pranciškonai perėmė Bridžvilio (Pensilvanija) parapijos valdymą. Čia apsigyveno ir anglų kalbos besimokantis t. Aleksandras Žiubrys. Sociologijos mokslus ir anglų kalbą jis studijavo Duquesne universitete, 1950 m. toliau gilino anglų kalbos žinias pranciškonų kolegijoje Quincy mieste, Ilinojaus valstijoje. Netrukus jis išgarsėjo kaip talentingas pamokslininkas. 1950 m. laikraštyje „Amerika“ Bridgeporto (Konektikuto valstija) parapijos atstovas rašė: „Praeitą antradienį mūsų parapijoje baigėsi 40 val. atlaidai, kurie gražiai pavyko. Pamokslininkas buvo kun. Aleksandras Žiubrys, OFM, kurio gražūs pamokslai kiekvienam patiko.“
1951 m. vasario 5 d. tėvas Aleksandras Žiubrys buvo paskirtas Šv. Antano lietuvių parapijos klebonu Bridžvilyje. Tai buvo viena iš daugelio XX a. pradžioje JAV angliakasių ir pramonės darbininkų lietuvių įkurtų parapijų. 1915 m. Bridžvilyje gyvenę lietuviai gavo leidimą steigti savo parapiją, nusipirko buvusią metodistų bažnyčią prie Millers Run Road ir ją pritaikė katalikų reikmėms. Perėmęs klebono pareigas t. Aleksandras ėmėsi gaivinti silpnėjančią lietuvių parapiją ir netrukus tapo jos pagrindiniu telkėju bei organizatoriumi. Padedamas tėvo Kęstučio Butkaus, 1956 m. tarp klebonijos ir bažnyčios pastatė Fatimos šventovę. Tuo pat metu buvo sumanyta statyti parapijos salę; darbai baigti 1959 m. Taip pat buvo nupirkti nauji vargonai ir pradėtas kaupti fondas naujos bažnyčios statybai. Vėliau gautas vyskupo leidimas statyboms ir parengti naujos bažnyčios planai.
Ilgus metus būdamas Bridžvilio parapijos klebonu ir vienuolyno viršininku, t. Aleksandras Žiubrys įvairiomis pamaldomis ir parapine veikla pritraukė naujų tikinčiųjų. Jo rūpesčiu buvo atnaujinta bažnyčia, pastatyta parapijos salė bei kitos parapijos veiklai reikalingos patalpos. Bažnyčios renovacijos darbai užtruko daugiau kaip dvidešimt metų. Lėšas šiems darbams t. Aleksandras telkė organizuodamas muges, vakarienes ir itin taupiai tvarkydamas parapijos finansus. Šv. Antano parapijos gerovė tapo svarbiausiu jo kunigiškos tarnystės tikslu.
Kelyje netrūko kliūčių. Viena jų – greitkelio Interstate 79 statybos, dėl kurių ketinta bažnyčią perkelti į kitą vietą. Kita problema – mažėjanti lietuvių bendruomenė. Pitsburgo vyskupai ilgai svarstė parapijos ateitį, tačiau galiausiai nusprendė palikti Šv. Antano bažnyčią senojoje vietoje. Ji buvo viena iš nedaugelio lietuviškų bažnyčių, kuriai pavyko išvengti sunaikinimo tiesiant tarpvalstybinį greitkelį. Tai pavyko pasiekti bendromis klebono, parapijiečių bei iš tų apylinkių kilusio vyskupo Vincento Leonardo pastangomis. Tuo metu parapijai priklausė 164 šeimos, arba 513 asmenų. Tėvo Aleksandro Žiubrio veikla ir pasiekimai tapo vienu ryškiausių Šv. Antano parapijos istorijos puslapių.
1970 m., minint dvidešimties metų pranciškonų atvykimo į Bridžvilį sukaktį, parapijiečiai bažnyčioje ir parapijos salėje surengė iškilmingą minėjimą. Klebonas t. Aleksandras Žiubrys padėkojo parapijiečiams už paramą ir bendromis jėgomis pasiektus laimėjimus. Dar didesniu įvertinimu tapo 1972 m. liepos 20 d. įvykusi atnaujintos Šv. Antano parapijos bažnyčios konsekracija. Tą dieną Pitsburgo vyskupas Vincentas Leonardas pašventino bažnyčią ir pamoksle nuoširdžiai padėkojo lietuviams pranciškonams bei klebonui t. Aleksandrui Žiubriui.
Be pastoracinio darbo Bridžvilyje, t. Aleksandras aktyviai reiškėsi ir pranciškonų veikloje.
1970 m. centriniame Šv. Antano vienuolyne Kennebunkporte jis buvo vietinės tretininkų kongregacijos direktorius ir vienuolyno kronikininkas. Nuo 1981 m. birželio 14 d. jis priklausė Lietuvos Vyčių 19-ajai kuopai. Tėvas Aleksandras daug darbavosi Lietuvos laisvės reikaluose: kasmet Lietuvos katalikų religinei šalpai surinkdavo daugiau aukų negu didžiosios Pitsburgo parapijos, taip pat aktyviai rinko parašus arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylai remti.
Parapijai vadovavo iki 1988 m. spalio 5 d. Pasitraukti turėjo dėl stiprėjančios cukraligės. 1992 m. sausio 21 d. mirė Šv. Pranciškaus globos centre Marse, Pensilvanijoje, eidamas 72-uosius metus. Pašarvotas toje pačioje Šv. Antano bažnyčioje, Bridžvilyje. Sausio 23 d. buvo aukojamos gedulingos mišios. Pamokslą sakė tėv. Robertas Barber OFM, Kenebunkporto lietuvių pranciškonų vienuolyno viršininkas, anksčiau taip pat dirbęs šioje parapijoje. Tėv. A. Žiubrio kūnas sausio 24 d. buvo pervežtas į Woodhaven, kur M. Shalins šermeninėje salėje Kenebunkporto ir Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolynų atstovai kartu su provincijolu tėv. Placidu Barium OFM, vyskupų Paulium Baltakiu OFM, ir būreliu prijaučiančių tautiečių už jo sielą meldėsi rožinio ir kitas maldas. Vakaro apeigoms vadovavo Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyno viršininkas tėv. Leonardas Andriekus, OFM. Sausio 25 d., šeštadienį, gedulingos koncelebracinės šv. Mišios buvo aukojamos Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyno koplyčioje. Vadovavo vysk. P. Baltakis, OFM. Pamokslą sakė tėv. Placidas Barius OFM. Brolio Aleksandro Žiubrio kūnas palaidotas Middle Village Šv. Jono kapinių lietuvių pranciškonų skyriuje.
XX a. antroje pusėje Pensilvanijos pramoniniai rajonai pradėjo nykti, gyventojų mažėjo, o kartu mažėjo ir lietuvių parapijiečių. 1994 m. Šv. Antano parapija buvo sujungta su Bridžvilyio Šv. Agotos parapija į naują Šventojo Kūdikėlio parapiją (Holy Child Parish). Nors parapija oficialiai nustojo egzistuoti, pati bažnyčia dar kurį laiką buvo naudojama pamaldoms. Uždaryta 2007 metais, o 2012 m. nugriauta.
Taip iš paskirų, rodos, visiškai neusijusių dokumentų, vos kelių užrašų nuotraukų nugarėlėse, archyvinių kortelių ir senos spaudos eilučių pamažu buvo „prikelta“ dar viena pamiršta asmenybė. Nuo vieno Arolsen archyvo dokumento iki portretinės fotografijos atsivėrė ne tik brolio Aleksandro Žiubrio gyvenimo istorija, bet ir platus lietuvių pranciškonų veiklos išeivijoje tinklas – pastoracinis darbas pabėgėlių stovyklose, lietuvybės puoselėjimas Amerikoje ir ilgametės pastangos svetur išlaikyti gyvas lietuvių katalikų bendruomenes.
Jolanta KLIETKUTĖ
