Ne tik norėti, bet ir būti garbingu
Iškilmingoje ceremonijoje, per kurią Kretingos rajono meras Antanas Kalnius kunigui K. Petravičiui įteikė Garbės piliečio regalijas, jis pasakė įsimintiną kalbą: „Ir kas ta garbė (…), kažkada svajingai rašė mūsų tautos dainius Maironis. Išnyksim iš čia visi, kaip išnyko prieš mus buvę. Bet ar tikrai išnyksime? Plačiai atvėrę akis žiūrėkime, kiek aplink mus kitų palikta, išnešiota, dirbta, kad mes galėtume būti. Apsupti istorijos, tikėjimo, kultūrinio palikimo. Mes gimėme ant jau padėto tvirto kultūrinio pamato. Kretingos kraštas man – labai savas. Nuo pat mažumės iš ankstyvo ryto sėsdavau į traukinį Telšiuose ir vykdavau pas brolius pranciškonus klausytis maldų, dar spėdavau ir į jūrą įbristi. Taip augo mano pamaldumas, norėjau ir vienuoliu tapti, bet taip likimas lėmė, kad įstojau į Telšių seminariją, o prieš 10 metų atsidūriau Vydmantuose.“
Kunigas K. Petravičius tęsė mintį: „Šią žemę lietė pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kojos, miestą įkūrė Jonas Karolis Chodkevičius. Ir dar daug kitų iškilių žmonių jį kūrė. O ką paliksime mes, kai mūsų nebebus? Kažkada didysis žemaičių vyskupas Antanas Vaičius sakė: ar neatrodysime ateities kartoms kaip gyvenantys tamsos laikais? Noriu šaukte šaukti, kaip nebijojo mūsų laisvės šaukliai, todėl nebijau ir aš: nepraraskime to, kas praėjusiųjų kartų mums dovanota – laisvė. Ji nėra duotybė. Ir šis mano pagerbimas nėra tiek nuopelnas, kiek įpareigojimas. Priimu tai. Ir kartu su jumis meldžiu, kad ne tik norėčiau būti garbingu, bet ir būčiau. Ne norėčiau tarnauti Dievui, tėvynei, arimui, bet ir tarnaučiau. Ne tik norėčiau mylėti man pavestuosius, bet ir mylėčiau. Tepadeda man Dievas.“
Bažnyčios pradžia – nuo kryžiaus
Ir baigdamas savo kalbą kunigas K. Petravičius subtiliai pridūrė: „Savo pašaukimo dienomis norėčiau užbaigti Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčios statybą. Kas galite man padėti?“
Nuo šio sakinio „Pajūrio naujienos“ ir pradėjo pokalbį su 45-erių kunigu Karoliu, prašant skaitytojams priminti pradžią, kaip Vydmantuose buvo pradėta statyti bažnyčia, kokį palikimą jis gavo atvykęs čia prieš 10-metį, kaip klostėsi darbai ir kas yra numatyta atlikti šiemet.
„Atėjau ant jau padėto pamato, ligi tol 8-erius metus tarnavau vikaru Tauragėje. Vydmantai – išskirtinė vietovė, drąsūs žmonės: jie be vyskupo leidimo jau buvo patys įkūrę parapiją. Tai buvo tuo metu, kai prasidėjo Atgimimas: susitelkė broliai pranciškonai, jau amžinybėn iškeliavę šviesuliai kunigas rezistentas Alfonsas Svarinskas, vydmantiškės Nijolė Rimkienė, Birutė Viršilienė. Jie mynė kelius į Savivaldybę, kad leistų statyti bažnyčią, ir Savivaldybė išnuomojo 1,56 ha žemės sklypą gyvenvietės centre. Vydmantiškiai pirmiausia pasistatė kryžių, kurį sukūrė tautodailininkai tėvas ir sūnus Anicetas ir Raimundas Puškoriai. Prie jo 1996-ųjų rugsėjo 15 dieną buvo aukotos pirmosios šv. Mišios, – šiemet per Grilio pievą švęsime šio įvykio 30-metį. Medinį kryžių 1997 m. pašventino atvykęs Telšių vyskupas Antanas Vaičius“, – K. Petravičius sakė, kad ir šį sekmadienį, birželio 21-ąją jų parapijoje bus iškilmė – švenčiami Jono Krikštytojo, jų parapijos globėjo, atlaidai ir per kuriuos bus pašventintas po restauravimo R. Puškoriaus atkurtas kryžius. Taip vydmantiškiai įprasmins bendruomenės siekį pastatyti savąją bažnyčią.
Jautėsi pasimetęs ir suklaidintas
Kai vydmantiškiai pasistatė kryžių, atrodė, kad tuoj tuoj iškils ir bažnyčia. Bet ligi jos buvo nueitas ilgas kelias: keitėsi valdžios, vyko pokyčiai ir vyskupijoje – imta abejoti bažnyčios Vydmantuose reikalingumu. Bet, akcentavo klebonas, žmonės čia – su stipriu savasties užtaisu, kultūros pajautimu, jie nori turėti savo šventovę, o ne melstis kitose bažnyčiose, tarsi atvykus į svečius.
„Kai pradėjau čia tarnauti, vydmantiškiai jau turėjo parengtą bažnyčios projektą, tačiau jis per 20 metų paseno, pasikeitė reikalavimai. Maniau atėjęs „ant gatavo“, o reikėjo pradėti viską iš naujo. Buvau pasimetęs ir savotiškai suklaidintas: neturėjau nė kur gyventi, o visi kalbėjo apie bažnyčios statybą. Bet negalėjau prieštarauti vyskupo sprendimui, kurį lėmė tuometinio Palangos dekanato dekano Mariaus Venskaus žodis: jei nieko nedarysim, Savivaldybė atsiims žemę.
Tuomet buvo nuspręsta padėti tik pamatus ir juos užkonservuoti. Pinigų statybai neturėjome, o dar buvo likusi skola už koplyčios šildymą“, – iššūkių kupiną pradžią prisiminė pašnekovas.
Jis prisimena tuomet atsistojęs pievoje prie kryžiaus ir tiesiogiai kreipęsis į Dievą: „Jeigu man pavyks, Viešpatie, tikrai žinosiu, kad Tu Esi.“
Bažnyčios reikia pačiai bendruomenei
Pirmus 5-erius metus K. Petravičius dar vylėsi, kad įmanoma projektą atnaujinti, bet jo autorius jau buvo iškeliavęs amžinybėn. Reikėjo kurti naują projektą, šį darbą atliko architektas Alvydas Šeibokas.
Skaudu buvo pasakyti žmonėms, kad jų pastangos – perniek. Bet reikėjo mąstyti naujai: kad bažnyčia pajūrio vėjų pagairėje stovėtų tvirta, ji turi būti statoma iš kokybiškų ilgaamžių medžiagų, kad tarnautų bendruomenei – būtų erdvės katechezėms, zakristija, sanitarinis mazgas, virtuvėlė.
K. Petravičius neslėpė: „Tūkstančius kartų kreipiausi: Jėzau, pasitikiu tavimi. Todėl šiandieną ir regime tai, ką turime – bažnyčia stovi, aišku, galutinai neužbaigta. Man atrodė, kad aš nieko daugiau nemoku, tik dainuoti. Bet po truputį įsivažiavome, aplinkui susibūrė nuostabi tikinčiųjų bendruomenė, ir 2020-ųjų birželį pašventinus žemę, bažnyčios pastatas pamažėl ėmė kilti.“ Vydmantų šventovės, kurios plotas – 300 kv. m, viduje jau sudėtos grindys, langai, durys. Šiemet norima bokštą ir priekinį fasadą uždengti akmens skalūno ir plieno plokštėmis. Tačiau tam dar būtina sutvirtinti vidines sienas, kad atlaikytų konstrukcijų svorį. „Darbai turi būti atliekami kompleksiškai. Užburtas ratas: norime kokybės, bet trūksta lėšų. Vien bokšto ir fasado sutvarkymas kainuos apie 175 tūkst. Eur“, – ūkiškai į statybas žvelgė klebonas.
Pagrindinė parama yra žmonių ir geradarių aukos. Statybai jau išleista per 800 tūkst. Eur, iš jų – 525 tūkst. pačių vydmantiškių, Savivaldybės lėšos – 110 tūkst. Eur. Telšių vyskupija per tą laiką skyrė 15 tūkst. Eur. Paklaustas, ar Romos kurija neremia naujų bažnyčių statybos, K. Petravičius atsakė: „Roma niekada neremia naujų bažnyčių. Tai yra vietos bendruomenės rūpestis: jei stato, vadinasi, jai pačiai jos reikia.“
Stato dainomis ir paveikslais
Iš Telšių kilęs K. Petravičius sakė augęs tremtinių šeimoje: jo mama Rima gimė Irkutsko srityje, prie Baikalo. Seneliai buvę kilmingi ir kūrybingi žmonės – senelis Stanislovas griežęs net Stradivarijaus smuiku, močiutė Zofija buvo profesionali akordeonistė. Tačiau pokaris ir tremtis jų šeimą išdraskė, Karolis sakė vaikystėje patyręs ir vargo, ir nepriteklių. Tačiau kūrybos versmės iš protėvių atitekėjo į jį, apdovanodamos nuostabiu balsu.
Per pastaruosius penkerius metus Vydmantų parapija spėjo išgarsėti Lietuvoje tuo, kad žmonės savąją bažnyčią stato ir dainomis, o kunigas Karolis pats kuria, dainuoja ir groja. Išvien su Vydmantų moterų vokaliniu ansambliu skersai ir išilgai išvažinėję Lietuvą, o surinktas aukas euras po euro dėjo į bažnyčios statybos iždą. Net brangių gėlių jis parapijiečiams prisakė nepirkti bažnyčiai puošti. Išimties nedarė ir per rajono Garbės piliečio vardo suteikimo ceremoniją – jam gražiausios esančios laukų gėlės arba iš savų darželių. Pinigus, kuriuos išleistų brangioms puokštėms, verčiau paaukotų bažnyčios statybai.
Dabar, tikino klebonas, jis labiau pavieniui važinėja po parapijas, rengia koncertus, aukcionus, kuriuose pardavinėja savo paties tapytus paveikslus. Dabartinėje koplyčioje Vydmantuose, atskiroje patalpoje K. Petravičius, būdamas garsių Lietuvos estrados žvaigždžių Nelės ir Arvydo Paltinų muzikos gerbėjas ir jų numylėtinis, puoselėja jų palikimą – yra įkūręs jų atminimui skirtą muziejų.
Būsimoji Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčia – tai būsimas meno kūrinys, tarsi gintaro karūna šiai pajūrio šventovei: K. Petravičiui paraginti Lietuvos žmonės aukoja gintarus – šių jau surinkta per 700 kg, iš kurių kūrybingasis Naglis Nasvytis yra pasirengęs sukurti altorių su aukos stalu, tabernakulį ir amboną (sakyklą).
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
