Tarsi krašto žmonių metraštininkas
J. Tatarūnas socialiniuose tinkluose turi begalę sekėjų, kuriuos jis pamalonina išsiųsdamas kartais nežinia, kada pagautais kadrais su išraiškingais jų portretais. Veidai – skirtingai apšviesti, emocijos – įvairios ir besikeičiančios akimirkų tėkmėje.
„Fotografuoju ne automatiniu, o rankiniu režimu, kuriam būtina nusistatyti atstumą, užrakto greitį, diafragmą. Taip darau, nors galėčiau ir nedaryti, o fotografuoti taip, kaip daugelis. Tačiau žmogaus veidas yra labai dinamiškas: mimikos, emocijos nuolat kinta, po 10 sekundžių jau kitoks. Kinta ir veido apšvietimas, ir žmogaus poza. O tai ir yra tas procesas, kurį gaudydamas aš kaifuoju: kuo jis dinamiškesnis, tuo man įdomiau“, – atviravo fotografas mėgėjas ir savotiškas krašto žmonių metraštininkas.
Nuotraukoje, akcentavo Jonas, apšvietimas yra itin svarbus: jis gali būti nedidelis, bet turi būti ryškus. Studijoje, jo žodžiais, vyrauja nustatytas standartinis apšvietimas, dėl to nuotraukos išeina kokybiškos. „Bet man tai – paveikslas be dvasios. Tuščias. Man svarbu pamatyti žmogaus vidų, jo charakteristiką, kas jis bebūtų – aristokratas ar elgeta, kiekvieno veide atsispindi vidiniai slėpiniai. Tereikia tik įdėmiai pažvelgti“, – tikino fotografas.
Išgyvena aukso amžių
Fotografas sakė ilgai nesaugąs užfiksuotų portretų, gal tik labiausiai pačiam įsimintinus ar patinkančius: „Nufotografuoju ir viskas. Užmirštu tuos portretus ir einu į priekį. Man įdomiausia yra pati technika – kaip greit ir meistriškai sugebu pagauti, o galutinis rezultatas yra kaip to reiškinio pasekmė. Nuotraukose matau savo klaidas, sužinau, kur dar reikia tobulėti. Fotografuoti – tai tas pats, kaip vairuoti automobilį: kuo daugiau važiuoji, tuo geriau išmoksti jį valdyti.“
Už pinigus, sakė Jonas, nefotografuojąs: „Man neįdomu, nes reikia įtikti užsakovui: žiūrėk čia tas ir tas į balių su dovanomis atėjo, čia muzikantai užgrojo, bėgiok nuo vieno prie kito – jokio malonumo.“
Nors J. Tatarūno paviešinti darbai patraukia ir profesionalių fotografų dėmesį, jis sakė, nesiekiąs būti jų gretose. „Nenoriu priklausyti jokiai draugijai ar klubui. Su kolegomis galima bendrauti ir šiaip – laisvai ir betarpiškai. Esu laisvas kaip paukštis. Labai džiaugiuosi savo dabartiniu gyvenimu, savo aukso amžiumi, nes galiu pilnai atiduoti savo pomėgiui, – kalbėjo į tėviškę sugrįžęs 71-erių salantiškis, ilgus metus dirbęs statybų sektoriuje. – Salantuose ir norėčiau užbaigti savo gyvenimą: čia mano pradžia ir pabaiga.“
Fotoaparatas – lyg žaidimas
Fotografuoti, pasakojo Jonas, pradėjęs dar pradinėse klasėse: abu jo tėvai Juzė ir Jonas buvo pedagogai, tėvas mėgo fotografuoti ir to išmokė sūnų. To metu fotografijos procesas buvo gana ilgas, bet Jonui tuo ir įdomus, nes reikėdavo ryškinti juostas. Šis pomėgis buvo ir nepigus, nes medžiagos nemažai kainavo. Per vaikino rankas perėjo keli fotoaparatai, bet labiausiai ligi šiol jis brangina ir kaip relikviją tebesaugo tėvo dovanotą „Junost“.
„Jaunystėje fotografuodavau viską – žmones, medžius, įdomius statinius, pėdas sniege. Traukė pats procesas. Su fotoaparatu žaidžiau kaip kiti vaikai mėgstamus žaidimus. Veidus pamačiau gerokai vėliau, sutikęs savo pirmąją žmoną Vidą, kuri buvo labai artistiška ir fotogeniška. Namie visą jos portretų galeriją turėjau“, – kalbėjo pašnekovas.
Tačiau jautė, kad trūksta žinių, kad neužtenka vien nuspausti mygtuką. Iš Vilniaus grįžęs į Palangą kreipėsi į tėvo draugą mokytoją Žilį, taip pat labai mėgusį fotografuoti ir turėjusį daug literatūros. Gavo dvi storas knygas apie fotografijos techniką, jas studijavo, eksperimentavo ir mokėsi. „Tada ir supratau, kad pats sudėtingiausias žanras yra portretas ir dar reportažas – kai kadrai tarsi ištraukti iš konteksto, tai akimirkos dalis, kurioje figūruoja žmogus“, – sakė J. Tatarūnas, ilgainiui portretams paskyręs didžiąją dalį savo laisvalaikio
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
