PASAKOS
Kažkur už kalnų mėnulis
ir saulė gyvena,
Tenai vakarais pasakos laužą kūrena.
Kas kartą vis kitą pasaulin išlydi,
Suaugę vaikučiams seka jas tyliai.
Pasakos būna paslapčių pilnos –
Keistos ir linksmos, trumpos ir ilgos.
Jos pamokina, kaip reikia gyventi,
Moko drąsumo… kad neverkšlentum…
Moko, kaip reikia kitą mylėti,
Blogio nekęsti, širdį turėti.
Pasakos mūsų – lauktos svajonės,
Mūsų troškimai ir abejonės.
Pasakom tikim, nors ir užaugę, –
Jos nuo rutinos visus apsaugo.
Kai jos pabeldžia – jų neišvykit,
Vidun įsileiskit ir išklausykit.
Irena STARŠELSKYTĖ-GRABIENĖ
—
Dovana
Pabudęs apkabink mane,
Pasigėrėkime, koks saulėtas išaušo rytas,
Kokia bus nuostabi diena –
Šis grožis mums lyg užsakytas!
Vėliau paimk mane už rankos,
Paklaidžiokime lyg vaikai
Po žydinčią, gėlėtą pievą
Ir pasijauski toks laimingas,
Lyg būtum kaip Adomas
Suradęs rojuj savo Ievą.
O naktį, kai gaubia dangiška šviesa, –
Mėnuo virš debesų pakyla,
Kai žvaigždės šviečia sidabru,
Tu pailsėjęs nuo visų darbų
Sudėk rankas lyg maldai…
Pažvelk į dangų ir padėkoki Dievui
Už dovanotą gražią dieną
Ir pasidžiauki, kad senatvėje likai ne vienas.
Zita MACEVIČIENĖ
—
Alyvų žieduose
Lai nebūna liūdna obelų pavėsy,
Kai alyvos žieduose paskęs,
Aš sugrįšiu ir Tave paguosiu,
Mėnesienoje žiūrėsim į žvaigždes.
Švelniai Tu mane priglausi,
Suksimės mes šokio svaiguly,
Taip arti mes vienas kitą jausim,
Net geismai mums suliepsnos širdy!
Gal Tu tik trumpam susižavėjai
Mano šokiais, nuotaika linksma,
Bet tikiu, kad vakarui atėjus,
Ilgesingai dar meni mane…
Aš žinau, kokios Tau Mūzos reikia,
Ir savęs jos vieton nestatau,
Bet Tava vienatvė širdį mano žeidžia
Ir aistringą tango noriu dovanoti Tau!
Gaila, kad keliai kažkur vis prasilenkia,
Ir jaunystės grožis lieka tik sapnuos,
Bet viltis visad paguodą teikia –
Gal laimingą žiedą alyvos dovanos?
Eugenija NORVILIENĖ
—
mes tampame truputį geresni
kai prašome maldoj visiems gerumo
mes tampame truputį tyresni
kai galime įskaudinti
bet to nedarome
mes tampame truputį stipresni
kai mokame suprasti ir atleisti
mes tampame truputį ugnimi
kai meilė širdyse apsigyvena
mes tampame truputį lietumi
kai ašaros per skruostus tyliai rieda
mes tampame truputį savimi
kai žmogų kitame žmoguj pamatome
Vaiva ŠIMKUTĖ-ŽEKONIENĖ
—
Žaizdą užadžiau
tyliu posmo
šnabždesiu…
o… ausis užsikimšęs
sapnas…
palovy muistosi
kad negirdėtų
duslios raudos
kada ką tik krikštytus
ėmė į dangų…
grojant varveklių
vargonams…
ir giedant
paukščiams
VIENATVĖS…
užrištom akim…
Vytautas KUSAS
—
Debesų mergaitė
Ji supasi ant debesies
dangaus sūpynėmis
rausva suknelė, šypsena veide
ir vėjas plaukus vėl išpynė…
Lietus nulyja, šėlsta upė,
vėl snaigės krinta jai ant skruosto,
kaži, ar ji kam nors dar rūpi,
ar lopšine ją kas nors glosto?..
Ji supasi danguj laisva lyg aidas,
nutyla jūra ir lakštingalos pragysta,
pavasaris…
vėl strazdanotas tavo veidas,
maža mergaite,debesų vaikyste…
Jurga VALERY
—
KOKS LENGVUMAS NAKTIES!..
Koks lengvumas nakties!..
Pušys kvepia sakais.
Prisiglausk prie širdies –
Bėgsim meilės takais.
Net ant šalto akmens
Švies mėnulio akis.
Liepsnele suplevens
Švento laužo ugnis.
Tik neklausk tu manęs,
Kur radau tiek gėlių.
Takas girion nuves
Prie paparčių žalių.
Tu – svaigiam ilgesy…
Iš akių supratau.
Aš – žvaigždžių spindesy –
Prieš tave suklupau.
Tu – gaivi kaip rasa,
Kaip šaltinio vanduo.
Man – brangi kaip giedra,
Kai už lango ruduo.
Koks lengvumas nakties!..
Kiek joje daug žvaigždžių!
Širdžiai reikia širdies –
Kraujo tvinksnį jaučiu.
Švento Jono naktis
Su širdies pažadais
Atminty pasiliks
Pasipuošus žiedais.
Juozas MAKSVYTIS
—
Širdis susisuka vėjo sparnuose.
Atsiplėšia dulkėmis langus ir langines.
Nelyja, Viešpatie, tiktai baimė trumpa.
Nelyja ir kvepia kaip žemės pluta.
Rodos, pilka ir pilka.
Ir dangūs melsvi melsvi.
Ir moly sumigę šešėliai gelsvi.
Ir šilumą glosto melsviausia spalva.
Ir myli tą vaizdą, kurs gimė kada.
Pakluskim likimui –
kiekvieno dalia.
Priimkim, kas skirta.
Šilo gėrio galva.
Priimkim kaip margiausią gėlę,
Kuri nemoka gyventi be savęs.
Marija BUČKIENĖ
—
Meilės srautas
Eina per tuos,
Kurie atvirai
Kursto gėrį.
Paprastai,
Mes ir linkę
Pažinti,
Kas pakylėja.
Šviesai srūvant,
Pražysta gėlės…
Tavo akys – ženklai
Iš nakties į dieną.
Aušra ČEPĖ
—
Ramybė
Neverpta
Nesudėvėta
Nepagaminta
Neįpirkta
Slidi, sprunkanti
Tirpstanti
Tokia brangi
Kuo sumokėti
Kaip nutverti
Ramybę…
Odilė NORVILAITĖ
—
SŪKURIUOJANTYS VERPETAI
Ant pakalnutės
papiruso lapo,
žiedpumpurių,
medėjančių krūmų
užrašuose – paskutinės
pavasario
žymės mėlynais atspalviais…
Debesų piemens akys gena savo
avis į santūrią vasaros ganyklą
per rasakilų mirgantį taką,
kur upėj teškenasi virpanti lūgnė,
prisisėmus burną drumzlinų
šaknų po vakarykščio lietaus.
Baltutėlė sodo obelis,
su bitėmis triūsdama,
ūmai mus apglėbia ir apipusto –
tik toliau ir toliau lyg žirgais
į laukus, į dirvas šuoliuoja
karščiuojantis laikas –
už sodybos medinės tvoros
rūpesčių kąsniais plyšinėja
ir lupasi birželio dangus.
Aldona ANUŽIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
