Šventosios uosto įrengimo darbai prasidėjo netrukus po Palangos krašto atgavimo 1921 m. kovo 30 d., Lietuvai ir Latvijai pasirašius susitarimą dėl bendros valstybių sienos nustatymo. Pagal susitarimą Lietuvai buvo perleistos žemės nuo Šventosios upės, kuria nuo senų laikų ėjo Lietuvos–Latvijos siena, iki Būtingės žvejų kaimelio, reikalingos Šventosios uosto įrengimui, nes Klaipėdos kraštas su jūrų uostu tuo metu Lietuvai dar nepriklausė. Jo projektavimas prasidėjo nuo geodezinių matavimų, kurie buvo įamžinti Palangos fotografės Paulinos Mongirdaitės (1865–1924) 1921 m. išleistame atviruke. 1925 m. čia pradėtas statyti žvejų uostas, kuriam įrengti statybinės medžiagos ir akmenys molams buvo gabenami iš Darbėnų dar I pasaulinio karo metais nutiesto siaurojo Darbėnų–Rucavos geležinkelio nuo Latvijos sienos iki Šventosios uosto įrengta atšaka. Žvejybos reikalais ir miestelio plėtra labiau pradėta rūpintis nuo 1936 m., kai čia buvo įsteigtos dirbtuvės žvejų laivams (kuteriams) gaminti, pradėti statyti namai žvejams ir miestelio žmonėms reikalingi visuomeniniai pastatai. 1938 m. pradžioje valstybės įsteigta Šventosios uosto projektui peržiūrėti tarpžinybinė komisija nusprendė, kad uosto molai ir prieplaukos turi būti projektuojami ir statomi taip, kad jie galėtų priimti ir krovininius laivus. Po Klaipėdos krašto 1939 m. aneksijos rūpinimasis Šventosios uosto plėtra gerokai išaugo, tam buvo skirtos didžiulės valstybės lėšos, tarp jų – ir plačiajam Darbėnų–Šventosios geležinkeliui įrengti. Krovininio laivo Reze liepos 27 d. istorinį įplaukimą į Šventosios uostą dienraščio „XX amžius“ 1939 m. liepos 29 d. 170 Nr. aprašė jo korespondentas Stasys Sabalis (1908–1963), laivą fotografavęs ir išleidęs atvirlaiškiui skirtą atviruką, nes ši svarbi data buvo ir Lietuvos eksporto per Šventosios uostą pradžia.
Žinant jo pagrindinę probleŽinant jo pagrindinę problemą, kai laivų įplaukimo kanalas buvo nuolat užnešamas smėliu, kilo abejonių ir spėliojimų, ar toks laivas iš viso galės įplaukti į nedidelį ir seklų žvejų uostą, ar neteks jam „atsisėsti“ ant seklumos. Prie šio laivo vizito daug prisidėjo Šventosios uosto molų ir prekybos uosto statyboms 1939–1940 m. vadovavęs inžinierius Juozas Losinskas (1900–1980). 1900 m. Liepojoje gimęs J. Losinskas 1919–1922 m. mokėsi Uralo kalnakasybos institute Rusijoje, 1929 m. baigė Kauno universitetą, buvo vienas pirmųjų jūrų uostų statybos inžinierių Lietuvoje, 1930–1936 m. dirbęs Klaipėdos uosto hidrotechnikos darbų vykdytoju. Jis tikėjo, kad Šventoji ateityje bus reikšminga ne tik žvejams, bet ir Lietuvos užsienio prekybai, be to, kad ji taps ne vien moderniu uostu, bet ir nauju, patogiu žmonėms gyventi miesteliu. Pirmasis Šventosios uosto eksportui skirtas krovinys – tai statinėms ir kitiems medžio gaminiams gaminti skirti ąžuolai. Šio krovinio pardavėjai turėjo įdėti daug pastangų, kol surado laivą dėl savo nedidelės grimzlės galintį įplaukti į Latvijos žemsemės iki 4 m pagilintą uostą. Eksportui skirta 130 t miško medžiaga buvo gabenama sunkvežimiais iš Kretingos ir čia kraunama ant krantinės. Toks pristatymas kainavo gerokai brangiau negu vežant krovinius geležinkeliu, nes platusis geležinkelis iš Darbėnų į Šventąją dar nebuvo nutiestas. Laivo atvykimo dieną 7 val. ryto pilnas autobusas keleivių iš Palangos išvyko į Šventąją, tarp jų – nemažas būrys vasarotojų, muitinės ir pasienio pareigūnų, valdininkų. Nuo pat ryto uoste ėmė būriuotis žmonės: žvejai, uosto darbininkai, vietiniai gyventojai, atvykusieji iš aplinkinių kaimų, taip pat iš Palangos automobiliais bei dviračiais atvykę vasarotojai. Šventoji iki tol dar nebuvo mačiusi tokios minios, kaip tą istorinę jai dieną. Apie 11 val. tolumoje pasirodęs laivas plaukė Šventosios uosto link ir gana greitai artėjo prie statomų molų. Jame plevėsavo raudona-balta-mėlyna šalies vėliava ir vėliavėlė, kuria buvo prašoma uosto locmano jį pasitikti.
Išvyko uosto laivelis Pilotas su uosto locmanu, kuris jį, sveikinantį uostą garsia sirena, ir įvedė pro uosto vartus. Ir tada nedidelis Lietuvos uostelis pražydo spalvingomis vėliavomis, kurias iškėlė visi uoste buvę laivai: karo laivas Prezidentas Smetona, Latvijos žemsemė, vilkikai, žvejų laiveliai ir jachtos. Ir tai buvo nepaprastai įspūdingas momentas, prilygęs akimirkai, kai prieš kurį laiką pirmą kartą į uostą įplaukė karo laivas Prezidentas Smetona. Taip Šventoji pasisveikino su plačiuoju pasauliu, priglaudusi savo pirmąjį svečią iš tolimojo užsienio. Laivo šonuose matėsi užrašas Reze Hansweert, kurį sudarė jo ir uosto, kuriame jis registruotas, pavadinimai. Lygiai 12 val. laivas sustojo prie krantinės ir, laikantis jūreiviškų tradicijų, ant savo stiebo iškėlė Lietuvos trispalvę. Pirmieji į laivą įlipo iš Palangos atlikti formalumų atvykę muitinės ir pasienio pareigūnai. Laivo įgulą sudarė 9 asmenys, tarp jų gana jaunas laivo kapitonas Marten van Maren, jo šeimos nariai ir giminės. 500 t talpos laivas ir visiškai pakrautas turėjo tik 3 m grimzlę, todėl galėjo saugiai atvykti ir išvykti. 1939 m. kovo 20 d. Olandijoje į vandenį nuleisto krovininio laivo kelionė į Šventąją buvo tik 10-oji jo istorijoje. Apsilankiusieji laive ten išvydo naujas patogias kajutes laivo specialistams ir įgulai, taip pat bendras patalpas: valgomąjį, skaityklėlę, buitines patalpas, šaldytuvus maistui, dušus. Laive įtaisyti kranai prekėms pakrauti ir iškrauti, stebint žmonėms, vieną po kito sparčiai kėlė standžiai surištus ąžuolų ryšulius ir pavienius ąžuolus, tad tą pačią dieną pritvirtinus krovinį denyje, laivo krovimo darbai buvo baigti. Susirinkusieji žiūrovai, tarp jų – ir seni žvejai, stebėjosi vykdomų krovimo darbų sparta ir išreiškė viltį, kad ateityje šiame uoste prekes į laivus kraus ir kranto kranai. Kitą, liepos 28-ą, dieną 11 val. laivas Reze paliko Šventosios uostą, jo kapitonui ir įgulos nariams išreiškus viltį, kad ateityje atvykimai į Šventąją bus dažnesni ir jų laivas galės ne tik išvežti, bet ir atvežti prekes. Kadangi laivas į Šventąją atplaukė be krovinio, vietoje jo laivo stabilumui užtikrinti jis buvo pasipildęs 100 tonų balastinio vandens, kuris prieš įplaukiant į uostą buvo išleistas jūroje. Išplaukiant iš uosto inžinierius J. Losinskas laivo kapitonui šio simbolinio 1-ojo reiso atminimui padovanojo jų laive stovėjimo metu plevėsavusią trispalvę. Iš Šventosios laivas Reze išplaukė į Klaipėdą, kur jo laukė kitas Anglijos miestui Halui (Hull) skirtas eksportinis krovinys – žemaitukų veislės arkliai. Išplaukiantį laivą palydėjo krante susirinkusi nemaža žmonių minia, linkėdama jam laimingos kelionės ir naujo pasimatymo Šventojoje.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pastatyto laivo Reze istorija turtinga ir permaininga. 53,6 m ilgio, 8,3 m pločio, maksimalios 3 m grimzlės Vokietijoje pagaminto 6 cilindrų dyzelinio variklio varomas laivas išvystydavo iki 10 jūrinių mazgų greitį (1 mazgas – 1,852 km/val.) ir visiškai pakrautas galėjo vežti iki 500 t svorio krovinį. Prasidėjus karui, kuris gerokai apribojo prekybą Europos jūrose, laivas Reze netrukus buvo parduotas savininkui iš neutralios Švedijos ir plaukiojo su šios šalies vėliava iki 1958 m., kai jis tapo Danijos verslininko nuosavybe. 1965 m. laivas ilgesniam laikui įsikūrė Vokietijoje ir čia turėjo ne vieną savininką, kol 2001 m. jis buvo parduotas į tolimąją Pietų Amerikos valstybę Boliviją. O jo istorija pasibaigė 2004 m. gegužės 26 d. per audrą nuskendus Atlanto vandenyne, 2 mylios į šiaurę nuo Puerto Platos uosto Dominikos Respublikoje. Buvusio karinio laivo Prezidentas Smetona jūreivio fotografijų albume išsaugotos laivo Reze įplaukimo į Šventosios uostą akimirkos padėjo prisiminti šio krovininio laivo vizitą, kuris taip ir liko vieninteliu, tad tuo jis svarbesnis šiandien naujai atkuriamo Šventosios uosto istorijai.
Romualdas BENIUŠIS
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
