Ir netekusi kojų, optimizmo neprarado

Skaityti – didžiausias malonumas

Praėjusi netrumpą kelionę per kelias ligonines, pastaruosius mėnesius moteris gyvena „Pajūrio senelių namuose“ Kretingoje. Pasitiko giedra šypsena, su laikraščiu rankose, greta – jos rašomas dienoraštis, kelios knygos, dabar sakė įnikusi į Deimantės Rudžinskaitės „Pasaulietė“.
„Skaityti man – didžiausias malonumas. Laikraščių ir žurnalų parūpina darbuotojos, knygų atneša artimieji ir draugai. Labiausiai mėgstu skaityti lietuvių autorių knygas, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ perskaičiau jau kadais. Labai patinka poezija – Justinas Marcinkevičius, Maironis, o Salomėją Nėrį mintinai moku kaip „Sveika, Marija“, – kalbėjo V. Bončkienė, įterpdama deklamuojamus posmus. – Ne itin mėgstu užsienio autorius, bet, kaip tyčia, iš Jokūbavo atveža jų romanų. Kai pradedu skaityti, įtraukia, pasidaro įdomu. Buvau įpratusi žinoti, ką naujo sukūrė mūsų rašytojai.“
V. Bončkienė 10 metų bibliotekininke dirbo tuometėje Jokūbavo pagrindinėje mokykloje, vėliau – 20 metų dabartinėje Marijono Daujoto progimnazijoje, kurioje, prireikus pavaduodavo kolegas, o taip pat vadovavo šios mokyklos šokių kolektyvui.
Moteris gerai valdė plunksną, rašydavo į rajono laikraščius. Per gyvenimą ėjo su daina. „Užsimiršusi, kad aplinkui – žmonės, ir dabar kartais užtraukiu kokią jaunystės laikų dainą“, – juokėsi pati iš savęs.

Gyvenimui pretenzijų neturi

Pas V. Bončkienę atlydėjusios įstaigos socialinė darbuotoja Asta Venckienė ir kineziterapeutė Monika Lukšienė patikino, kad tokių pozityvių ir optimistų žmonių, kaip ji, per gyvenimą tesutiko vienetus. „Šitos moters paveikslas visuomet džiugina: šypsena, švytinčios akys. Ji niekad nesiskundžia ir už viską dėkoja“, – kalbėjo jos. „Mane iki ašarų jaudina Valės pozityvumas. Šitiek metų su tokia sunkia negalia, bet moka džiaugtis, kai kitas dėl nulaužto nago kelia dramą“, – tvirtino A. Venckienė.
„Man antras gyvenimas, kai jas pamatau, – darbuotojomis taip pat džiaugėsi V. Bončkienė. – Ko gi man trūksta: aplanko žmonės, o su kai kuriomis darbuotojomis ypač susidraugavau, jos man labai geros ir mielos.“
V. Bončkienė sakė dėl nieko nejaučianti skriaudos: „Gyvenimas yra toks, koks yra, ir dėl nieko neverta zirzti. Reikia gyventi šia diena – kiek dar džiaugsmų kasdien galima patirti. Kelerius metus teko viena koja vaikščioti, įpratau, antrą dar turėjau. Šiandien galvoju, kaip tada buvo gerai. Pernai kovą netekau antros ir atguliau. Priežastis – sutriko kraujotaka, išsivystė venų varikozė. Žinojau, kas su tokia diagnoze laukia. Nebuvo labai liūdna, supratau, kad tokia mano gyvenimo kelio tąsa. Nors dar ir širdis operuota, klausa susilpnėjusi, bet akys mato, protas veikia – nėra taip blogai“, – pozityviai kalbėjo moteris.

Aplanko ir buvę mokiniai

Ji tikino patekusi į globojančias rankas, jai teikiama profesionalų pagalba, kokios namiškiai negalėtų suteikti. Turėjusi gerą gyvenimą: vyras Kazys buvęs nuolankus, šeimoje ji laikiusi vadžias. Vaikai – sūnus Remigijus ir duktė Raimonda – su šeimomis gyvena netoliese ir gana dažnai ją aplanko.
Lanko ją ir buvę mokiniai. Su džiaugsmu Valė pasakojo, kaip puikia sutardavę su jokūbaviškiais mokiniais. Vienas jų – Antanas Sungaila, vėliau dirbęs Švietimo skyriuje, tapęs jos viršininku, ne taip seniai subūrė į Palangą atvykusius klasės draugus Ireną Skersytę ir Algį Jašinską. „Įgriuvo su pilnu krepšiu knygų, smagiai pabuvome, pabendravome. Dar norėčiau kažkiek vien dėl tokių susitikimų pagyventi“, – prisiminė V. Bončkienė.
Ji pasakojo kilusi iš Vaineikių kaimo, tėvai buvę ūkininkai, šeimoje augo dviese su seserimi Magdalena. Vaikystėje tėvai vertė prie ūkio darbų, kurių nemėgo, į mokyklą Darbėnuose per purvą klampodavo 7 km, vėliau mokėsi Pranciškonų gimnazijoje. Svajojo tapti žurnaliste, tačiau į Vilniaus universitetą neįstojusi, pasirinko tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą.
Atsisveikinant dar prisipažino, kad niekad nemėgusi savojo vardo – norėjo būti Vaida.