„Nutariau su skaitytojais pasidalinti per ilgą mano gyvenimą susikaupusiais prisiminimais. Galbūt atsiras kas nors, kas patyrė panašų likimą, prisimins tuos laikus, nors nuo mano aprašytų įvykių prabėgo ištisas gyvenimas ir daug vandens per tuos dešimtmečius nutekėjo mūsų srauniąja Minija. Todėl šių dienų aktualijų fone visame kame nebematau paralelių, lyginant su gyvenimu anuomet. Ir vis dėlto kažką galima įžvelgti, tik, žinoma, jau kitame kontekste“, – savo pasakojimą pradėjo A. Metrikis.
Širdis šaukiasi gimtinės
„Sakoma, kokį ilgą gyvenimą benugyventų žmogus, senatvėje patys ryškiausi prisiminimai išlieka atmintyje iš jaunystės dienų, ypač tie, kurie susieti su įvairių nuotykių ar vargelio, o ir negailestingų gyvenimo išbandymų atspalviais“, – neabejojo A. Metrikis.
Jis gimė 1947-aisiais, Klaipėdos rajono Šauklių kaime. „Pagrandukas, anot tėtuko, ketvirtas vaikas. Mūsų graži sodyba, apsodinta dviejų eilių eglaitėmis, buvo šalia vieškelio Vanagai–Priekulė, mūsų medinė sodyba stovėjo vakarų pusėje, kiek tolėliau nuo mūsų, pietinėje kelio pusėje už nežymaus keliuko, vedančio į Šilininkų pusę. Pamiškėje stovėjo vienkiemis, jau nebegyvenama molinė troba su ūkiniu pastatu. Tai jau seniai paskelbta ir nuorodomis pažymėta mano garsiosios kraštietės ir talentingos rašytojos Ievos Simonaitytė gimtinė. Likimas lėmė, kad aš gimiau netoli tos sodybos, vos už 100 m, tik kitoje kelio pusėje, kur ir dabar tebežaliuoja senas kaštonas ir kur mudu su tėtuku pavasariais taisydavome varnėnams lizdus“, – prisiminė A. Metrikis ir tęsė mintį. – Iki Vanagų bažnyčios buvo 1 km, kur tais laikais rikiavosi būrų sodybos – kiek pamenu, tai Masalskių, Dūdjonių, Martynaičių, Valgymaičių. Daugumą sodybų visuotinė melioracija sulygino su žeme, įskaitant ir mano gimtinę. Nors sovietų laikais mano gimtinė ir buvo sulyginta su žeme fiziškai, tačiau ir dabar dar sapnuoju švelnaus vėjelio glostomas eglaites, vištas lesinančią savo motulę.“
Andriaus prisiminimai neatsiejami nuo sovietų valdžios šeimai padarytos skriaudos: „Buvo kolūkių kūrimosi metas, tad daug ūkininkų atsidūrė Sibire, na, o iš „biednesnių“, kas dar turėjo ką nors geresnio, buvo atimama valstybės nurodymu – buvo nacionalizuojama kolūkių naudai. Taip vieną gražią dieną ir mes sulaukėme nekviestų svečių. Atvažiavo valdžios vyrai „nacionalizuoti“ mūsų turto. Tėtukas dar bandė pasipriešinti, tačiau jau būdamas silpnos sveikatos nebeįstengė. Jie, nieko daug neklausinėdami, patys pasikinkė į mūsų vežimą likusią paskutinę kumelaitę Bangą, susikrovė visus žemės dirbimo padargus. Aš palydėjau juos su ašarom akyse, man labai gaila buvo to paskutinio arklio. Mums buvo padarytas didžiulis nuostolis, nes be arklio tais laikais iš tiesų buvo sunku išsiversti. Vėliau sužinojome, kad mūsų kumelaitė įporinta su kiti arkliu dar daug metų liejo prakaitę laukuose ir kėlė „Jaunosios gvardijos“ žemės ūkį.“
Po visų vargų ir išgyvenimų A. Metrikio tėvas, buvęs Veiviržėnų bažnyčios ilgametis giedotojas, vieną šaltą 1951 m. sausį išėjo anapilin, nė nesulaukęs gilios senatvės atgulė Veiviržėnų kapinėse. Tad nelikus maitintojo, motinai liko našta viskuo rūpintis vienai. „Nebuvo ko valgyti, ir pagrindinis palydovas tada buvo alkis. Nusipirkti duonos reikėjo eiti pėsčiomis 6 km į Priekulę. Duoną į parduotuvę atveždavo iš ankstyvo ryto, kadangi visiems neužtekdavo, žmonės eiles užsiimdavo nuo vidurnakčio, mes, vaikai, tos duonos laukdavome kaip didžiausios šventės. Būdavo ir taip, kad mamelė, ilgai stovėjusi eilėje, sugrįždavo tuščiomis, nes priekyje stovėjęs laimingasis nupirko paskutinį kepaliuką“, – A. Metrikis papasakojo, kad nuo totalaus bado tada gelbėjo bulvės, kurių žmonės kažkaip įstengdavo užsiauginti. Tačiau ir čia Metrikių šeimos neaplenkė bėda: kažkas, išplėšęs rūsį, pavogė visas žiemai pasidėtas bulves. Teko eiti pas kaimynus, kad šie paskolintų bulvių atsiginti nuo bado.
„Tada, pokariu, nenoriai žmonės ėjo į alinančius kolūkio darbus, o ir žmonių trūko. Žmonės pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo, kad „Jaunosios gvardijos“ kolūkis laikosi „ant trijų bobų“ – Skystimienės, Lomsargienės ir mano mamelės Metrikienės. Už darbą rašydavo darbadienius, o už kiekvieną darbadienį po derliaus nuėmimo atsiskaitydavo grūdais – už kiekvieną po 300 g grūdų. Jau tapo įprasta, kai anksti rytais mus žadindavo iš miego įkyrus barbenimas su botkočiu į langą – tai raitas brigadininkas kviečia į darbą. Mamelė mėgindavo atsikalbinėti, kad negalinti ir pavargusi, tačiau jis turėjo argumentų pagąsdinimui: jei neis į darbą, jis gali neduoti arklio išsidirbti žemei ar bulvėms pasisėti. Man gaila buvo žiūrėti, kaip mamelė norom nenorom turėjo keltis ir eiti į tuos alinančius kolūkio darbus ir dirbti pusvelčiui. Kaitinant karštai pavasario saulei – kapstyti mėšlų, baigdavosi pavasario, prasidėdavo kiti darbai: linų rovimas – norma 6 arai, runkelių normos irgi buvo gana nemažos. Vienintelė privilegija – kad alkani galėdavome į valias prisigraužti tų runkelių“, – vaikystės prisiminimu dalijosi A. Metrikis.
Jis papasakojo ir dar vieną įvykį, kuris aptemdė ir taip blankią jų šeimos kasdienybę: pasklido gandas, kad vienam funkcionieriui, gyvenančiam tame pačiame pastate, kur buvo tuometė Vanagų gimnazija ir kur taip pat mokėsi 12-metis mano brolis Poviliukas, esą prapuolė jo piniginė su komunistų partijos bilietu. Kadangi Andriaus brolis buvo judrus, esą kažkas jį matė bėgiojantį apie tą pastatą, tad įtarimas krito ant jo – ginkluoti saugumiečiai išsivežė brolį, tenai tardė, mušė, reikalavo, kad prisipažintų. „Po kelių dienų brolis sugrįžo su mėlynėmis ant kūno. Brolis bijodamas kankinimų pradėjo slapstytis, į paieškas ir brolio gaudynes įsijungė pakalikai, vadinami draugovininkais, kurie savo tardymo metodų taip pat nevengė. Todėl brolis, būdamas nekaltas ir norėdamas išvengti kankinimų, pradėjo improvizuoti – vardijo vietas, kur padėjo tą piniginę su tuo brangiuoju kompartijos bilietu, sunkiai patikrinamas, kaip antai: įmetė į šulinį – kol jie semdavo tą šulinį, brolis suspėdavo nuo jų pasprukti. Mes nebežinojome, ką begalvoti, kol vieną dieną atėjo žinia, kad tas žmogus atrado, kur buvo pats pasislėpęs po savo čiužiniu tą savo prakeiktą kompartijos bilietą ir užmiršęs būdamas girtas. Brolis liko sugniuždytas morališkai, o atsiprašyti už nekaltą kankinimą neatsirado kam“, – apmaudo neslėpė A. Metrikis.
Ryžosi vykti į Kazachstaną
A. Metrikio pastebėjimu, pokariniame kolūkio gyvenime kasdienė atmosfera buvo nežadanti nieko gero: „Įkyrėdavo iki kaulo tie beprasmiški kolūkio vargai. Bet štai vienąkart ėmė žiebtis tolimas ir neaiškus vilties žiburėlis – Kazachstanas. Pasklido kalbos, kad daug kas šeimomis verbuojasi važiuoti ten dirbti, buvo žadami nauji būstai ir geras uždarbis. Kazachstanas tada skambėjo kaip egzotinis kraštas. Todėl mus su broliu pradėjome prašyti mamelės, kad užrašytų ir mus. Mamelė ilgai abejojo, kadangi buvo sąlyga, kad šeimoje turėjo būti du darbingo amžiaus asmenys, o mano broliui vos buvo suėję 17-a. O tuomet jau pradėjo verbuotis mano draugo Mato Jurgio daugiavaikė šeima, mus taip pat užverbavo. Buvo 1960 metai. Pamenu, kaip teko gerokai sušalti geležinkelio stotyje Giruliuose belaukiant krovininių vagonų, į kuriuos turėjo sukrauti mūsų daiktus. Galiausiai atriedėjo prekiniai vagonai, į kuriuos daiktus krovė ir daugiau į Kazachstaną užsiverbavusių šeimų – gal kelios dešimtys ar net šimtai šeimų iš visos Lietuvos.“
Negausūs istoriniai šaltiniai nurodo, kad įsisavinti plėšinius ir užsistovėjusias, tai yra niekada neartas ir nedirbtas pietinių ir rytinių Sovietų Sąjungos rajonų žemes, 1954 m. nusprendė aukščiausioji Komunistų partijos valdžia. Pagrindinis šios sprendimo tikslas – pagausinti grūdų gamybą šalyje. Plėšinių įsisavinimas labiausiai siejamas su Nikitos Chruščiovo – Komunistų partijos lyderio – vardu.
Iš pradžių buvo įsisavinamos Pavolgio, Uralo, Sibiro, Tolimųjų Rytų žemės. Tačiau svarbiausiu plėšinių centru tapo šiaurinės Kazachstano stepės. Vienas srities centrų Akmolinksas buvo pramintas plėšinių sostine ir pervadintas į Celinogradą (celina rusiškai – plėšiniai).
Apie 1954–1955 metus Sovietų Sąjungoje prasidėjo aktyvi propagandinė kampanija, kviečianti žmones iš centrinių Rusijos rajonų ir kitų sovietinių respublikų vykti į plėšinius ir čia dirbti. Per tą laiką nuolatinai gyventi į plėšinius atvyko 350 tūkst. žmonių.
Vykti į plėšinius labai populiaru buvo tarp studentų, kurie derlių padėdavo nuimti per savo vasaros atostogas, taip pat dirbo statybose. Apskritai, sovietų valdžia kvietimą „kelti plėšinius“ (podniat celinu – rus.) romantizavo, leido daugybę plakatų su komunistiniais propagandiniais šūkiais, o už gerą darbą dar apdovanodavo ir medaliu.
Plėšiniai ir niekada nedirbtos žemės buvo įsisavintos, tačiau problemos – aprūpinti šalį grūdais – išspręsti nepavyko. Daugumoje plėšinių klimatinės sąlygos pasirodė esančios ypač atšiaurios. Besniegės ir šaltos stepių žiemos, gausios audros pavasariais ir dažna sausra vasarą įsisavintose žemėse neleido gauti stabiliai didelio grūdų derliaus. Vėliau plėšinių kampanija virto ekonomine ir ekologine katastrofa – stepę naikino dirvos erozija.
Kazachstanas iš arti
Prasidėjusios Kazachstano stepės savanoriškai tremčiai save pasmerkusius lietuvius stebino bekraštėmis tūkstančius kilometrų nepagyvendintų stepių lygumomis. „Saulė žeme ritinėjosi, kažkokioje stotelėje didelį įspūdį padarė įlipę pirmieji negausūs vietiniai keleiviai. Stebino esant karštam orui jų įspūdinga apranga: kazachų senoliai-aksakalai su tomis retomis barzdelėms vilkėjo ilgus kailinius, vadinamuosius tulūpus, avėjo ilgais odiniais su veltiniu batais, didžiulėmis lapinėmis kepurėmis su trimis atlapais. Mane stebino tai, kad pas mus, esant karštam orui, žmonės nusirenginėjo, o ten? Pasirodo, kad toks jų apdaras yra universalus, žiemą apsaugantis nuo speigo, o vasarą nuo didelių karščių“, – A. Metrikis patikslino, kad galutinė atvykimo stotis buvusi rajono miestas Žana-Arka, kuri yra tarp dviejų didžiųjų miestų Karagandos ir Džeskazgano – po 300 km į abi puses. Ten užsiverbavusiųjų į plėšinius laukė transportas, nugabenęs juos į galutinį atvykimo tašką – sovchozą Ainabulak, esantį už 100 km nuo Žana-Arkos.
Kelias buvo išvažinėtas molinis gruntas per stepę, rusiškai vadinamas „bezdorožje“ (bekele). Kol Metrikių šeima pasiekė Ainabulaką, visi buvo gerokai nuvargę. Kadangi paskirto skydinio keturbučio buvo nebaigta apdaila, nedidelę šeimą priėmė ir laikinai priglaudė viena lietuvių šeima. Ainabulake jau gyveno anksčiau įsikūrę įvairių tautybių žmonės. Gatvės pradžioje buvo dviejų aukštų kultūros namai, čia pat vandens siurblinė, vadinama „vodokačka“. Kitame gatvės gale – aukšta tvora aptverta meteorologijos stotis. Ainobulaką į dvi dalis skyrė didžiulė kalva, už kurios atsiverdavo kita panorama: daug namų ir barakų, duonos kepykla, kelios parduotuvės. Čia pat zujo vištos, ožkos, kitokie naminiai gyvuliai.
„Galiausiai persikėlėme į mums skirtą keturbutį – į 2 kambarių butą. Vidury gatvės būdavo pastatyta cisterna su vandeniu. Pirmą žiemą tekdavo apsikloti kuo šilčiau, nes krosnių dar nebuvo pastatę, todėl šildėmės elektriniais radiatoriais. Mamelė jau gavo darbą grūdų sandėlyje už kalvos esančiame angare, kuriame įrengtas elevatorius transportavimui iš vieno angaro į kitą, angaras – 100 m ilgio. Aš nueidavau pas ją į darbą ir su nuoskauda žvelgdavau į jos tokį sunkų triūsą, nes dirbo ji daugiausia su „šiūpele“ ir šluota, paskendusi dulkėse. Kur nepasiekdavo elevatorius, pildavo grūdus į maišus kiek pakelia, dėdavo ant kupros ir nešdavo į kitą angaro galą išpilti. Ir taip kiauras dienas. Man iki šiol drėksta akys, prisiminus tai… Kiek šiai moteriai teko patirti vargo šiame pasaulyje, kur ji bebūtų, būdama pareiginga be jokių išskaičiavimų sunkiai dirbo, stengėsi, kad kitiems būtų lengviau gyventi, tačiau gyvenime liko nesuprasta“, – A. Metrikis prisipažino, kad jo ryšys su motina nuo mažens buvęs ypatingas, todėl jis savo mamelės niekada nepaliko: ir kai šeima 1965-aisiais sugrįžo į Lietuvą, ir kai jie grįžę nusipirko sodybą Jucaičių kaime Klaipėdos rajone, ir kai motina antrąsyk ištekėjo už nasrėniškio Antano Beniušio ir atvyko gyventi į Nasrėnus.
Darbas plėšiniuose
Dirbti traktoriumi Kazachstane pradėjo ir brolis, o A. Metrikis, kaip pats prisipažino, su kitais vaikais ieškodavo pramogų: prisidarydavo „ragatkių“, ardydavo senų kombainų guolius, kad prasimanytų šratų, o kadangi tekdavo bendrauti su kitataučiais, pramoko ir rusų kalbos. Po to ir Andrius pradėjo dirbti lauko brigadoje, vėliau „učiočikas“ (apskaitininkas – aut. past.) pasiūlė darbą dirbti lauko brigadoje ant sėjamosios. „Aš iškart sutikau, net apsidžiaugiau, kadangi, anot jo, man bus skaičiuojamas darbo stažas ir pradėsiu gauti šiokią tokią algą. Taip šitas darbas Kazachstane man būnant ne visų 14-os metų tapo pirmas žingsnis į savarankiškumą“, – A. Metrikis aprašė ir Kazachstano kraštovaizdį: „Kazachstanas – tai išties vien lygumos ir kalvos. Čia gamta tokia, kad vasarą lietaus beveik nebūna, todėl kviečių ar kitų grūdų derlius priklauso nuo per žiemą iškritusio sniego kiekio, kad pavasarį nutirpus sniegui, kuo geriau įdrėktų žemė. Todėl, kad gausūs vėjai žiemą mažiau tenupustytų sniegą nuo laukų, atlikdavo taip vadinamą „snegozaderžanijė“, tai yra sniegą sulaikydavo didžiuliais plūgais išarę gilias vagas sniege, tada derlius būdavo garantuotas, o kviečiai užaugdavo laiku ir geri.“
1962 m. pavasarį dirbdamas lauko brigadoje A. Metrikis turėdavo į sėjamąsias prikrauti kviečių sėklos, per vieną pakrovimą į tris sekcijas tilpdavo beveik pusė tonos grūdų. Toliau, stovint ant palaiptės ir įsikibus į sėjamosios dangčio rankeną, kratytis po laukus, laikas nuo laiko atidarant sėjamosios dangtį, žiūrėti, kad nesibaigtų sėkla, o jai baigiantis, kokiu nors būdu informuoti traktorininką. Dažniausiai tekdavo mesti akmenį ar gruntą į kabiną… Kai traktorius sustodavo, tada vėl privažiuodavo „Gazikas“ su grūdais ir taip per dieną daugybę kartų. „Šitokia egzotika pradėjo spausti ašarą – buvo labai sunku, nes vienam reikėjo prižiūrėti ne vieną, o visas tris sėjamąsias, dar buvome įspėti: jeigu paliks koks rėžis neužsėtas, už darbo broką esą nukentės mūsų uždarbis“, – A. Metrikis prisipažino, kad būdamas pareigingas, stengėsi nuo vienos sėjamosios bėgti prie kitos: „Kadangi gruntas sausas, iš po traktoriaus vikšrų sklindančios dulkės užtemdydavo viską, kartais per dulkes nesimatydavo nei paties traktoriaus, nei sėjamųjų, todėl neapsikentęs šokdavau nuo sėjamosios į priešvėjinę pusę bėgdamas šalia, kad paalsuočiau grynu oru. Dėl pirmos algos reikia pasistengti, galvodavau. Prisiminęs tas diena pagalvoju, kad per netrumpą savo gyvenimą apie 50 proc. žemelės dulkių pavidalu teko suvalgyti iki 16 metų Kazachstane, nes dar vėliau teko ir ant plūgo pasėdėti.“
Sėja tęsdavosi apie tris savaites. Po sėjos nepraėjus nė 3 mėnesiams prasidėdavo kombainų ūžimas, automobilių viražai dulkėtais stepių keliukais, gabenančiais šviežią kviečių derlių į paruošas lauko aikšteles su elevatoriais. „Tada pasimatydavo realus mūsų darbo vaisus. Šitokių didžiulių kviečių kalnų niekur gyvenime daugiau neteko matyti. Tai buvo ne šimtai, o tūkstančiai tonų grūdų, vežami nuo kombainų, pilami į lauko aikšteles, reikalui esant dar padžiovinami ir tuo pačiu vežami į Ainabulako centro angarus, kur paskui per ilgas žiemas didžiuma sovchozo gyventojų būdavo įdarbinami sandėliuoti ir prižiūrėti derlių, – A. Metrikis tada pasidžiaugė, kad jo sėti kviečiai sužaliavo vienodai, be tuščių rėžių. – Darbas buvo pripažintas kokybišku ir algas atsiėmėme kaip suaugusieji. Tada ir aš jau galėjau prisidėti prie skurdaus šeimos biudžeto ir mamelei tapo lengviau dirbti tuose grūdų sandėliuose, galėjo šiek tiek atsipūsti, pasiimti ilgesnes išeigines. Kitoje gatvės pusėje Balys Šapoka statėsi tvartą, maišė molį su šiaudais minkydamas kojomis ir lipdė sienas. Mes, pasižiūrėję į jį taip pat su talka nusprendėme pasistatyti tvartelį, Ir pavyko.“
Vilkai ir kova su jais
A. Metrikis ištisą pasakojimą užrašė apie vilkus, kurie siautėjo Kazachstano stepėse: „Kadangi Ainabulako sovchozas specializavosi ir gyvulininkystėje, problema numeris vienas buvo vilkai. Nors žmonės ir stengdavosi naikinti juos įvairiais būdais, organizuodavo medžiokles, ginkluotų raitelių grandinėmis „iššukuodavo“ ištisas teritorijas, tačiau po kiek laiko jie vėl pasireikšdavo, darydami žmonėms dar didesnius nuostolius. Kai tik nuvažiavome į Kazachstaną, kalbos apie vilkų akiplėšiškumus ėjo iš lūpų į lūpas. Pro pietų pusėje esančią meteorologijos stotį ėjo keliukas, vedantis tarp kalvų į avių fermą „Karaba“, kur kazachas šėrikas su dvikinkėmis rogėmis vakaris važiuodavo šerti avių, kaip ir tą nelemtą vakarą, kai jau buvo netoli fermos ir kelią pastojo du vilkai. Kazachas, turėdamas su savimi dvivamzdį, nieko nelaukęs paklojo vieną po kito du vilkus ir dėjo į roges vieną, o šautuvą pasidėjęs ant rogių, nuėjo atnešti kito. Manoma, kad dar spėjo atsigręžti ir pamatyti, kaip jo arkliai pasibaidę nurūko visu greičiau, palikę jį be ginklo, matyt, pamatę už kalvos puotos laukiančią visą rują vilkų. Arkliai parbėgo namo su nebyliu tragedijos liudijimu, kitą rytą nelaimės vietoje buvo rasti vien žmogaus kailinių skutai ir pilna dėtuvę šovinių.“
Laikraštis tuomet rašė ir apie vieną kazokės moters Kudarbergijevos didvyriškumą: ją jojančią užpuolė gauja vilkų, kurie puolė arklį iš visų pusių, šokdami ir taikydami pagriebti už kaklo. Vieną po kito per 10 kilometrų moteris nušovė 11 vilkų ir taip išsigelbėjo.
Įdomūs akcentai – kai A. Metrikis stepėse ganė beveik 300 galvijų. Ir dirbant šį darbą jaunam vaikinui teko apsiprasti su kasdieniais iššūkiai ir neįprastomis problemomis, kai naktimis aplinkui staugdavo vilkų gaujos.
„Pačiomis pirmomis dienomis, kai dar nė jurtos nebuvo, teko miegoti atviroje stepėje šalia galvijų. Dienos buvo šiltos, turėjau arklį su balnu, todėl stepė vasarą neatrodė šiauri, palyginti su žiema. Tik dėl maisto iškildavo problemų. Kadangi ganėme po dvi savaites, į pamainos pabaigą vis kažko pritrūkdavo. Pusė bandos buvo neveršingos karvės, jas buvo galima pasimelžti, tą aš ir dariau. Porą karvučių prisipratinau, na, ir būtinybei esant, turėdavau pieno. Ne visada norint pavykdavo pagauti tas puslaukines karves, tačiau raitas ir kilpą užnėręs ant ragų savo vis dėlto pasiekdavau, ir pieno netrūko. Atėjus vidurvasariui, gyvuliai žolės pradėjo dairytis į tolį, nes arčiau žolė buvo apgraužta. Jau buvau įsigijęs šunį laiką, jis buvo man nepakeičiamas pagalbininkas suvarant vakarais toli po apylinkes išsibarsčiusius gyvulius.“ Nuotykių su vilkais netrūko: „Pats pirmas susitikimas su dviem vilkais atsitiko vidurvasarį, kai grįžau pailsėjęs į stepę su pakeleivine mašina iš lauko brigados. Toliau kelio nebuvo, todėl apie 10 km per stepę į savo ganiavos vietą turėjau nueiti pėsčias. Į kurią pusę eiti, žinojau, ėjau tiesiai, o kai prasidėjo aukšti žolynai, man iš po kojų tiesiog iššoko du vilkai, ten jie turėjo savo guolį. Aš iš netikėtumo stabtelėjau, jie taip pat stabtelėjo – taip arti nebuvau matęs gyvo vilko. Jiems nubėgus, atsitokėjęs supratau, kad man labai pasisekė.“
Apie susidūrimus su vilkais
A. Metrikio atmintyje išlikęs ne vienas epizodas, ir apie tai jis gali papasakoti su visomis smulkmenomis – šios ir sugulė jo prisiminimuose, kuriuos vyras rašo turėdamas laisvo laiko nuo kasdienių darbų.
Grįžęs į Lietuvą A. Metrikis dar mokėsi Šilutės profesinėje mokykloje, įsidarbino vairuotoju Klaipėdoje, vėliau – tarnyba sovietinėje armijoje, po to vėl dirbo vairuotoju, praktinio vairavimo instruktoriumi, kitus darbus. Įvairiaspalvis gyvenimas tebesitęsia – Andrių galima sutikti Salantų, Darbėnų turguose, kur jis parduoda kaplius, kirvius, kitus žemės ūkio įrankius. O prisimindamas senus laikus, jis pripažino, kad į Kazachstaną buvo privažiavę daug gabių ir darbščių žmonių, savo noru bėgę nuo skurdžios kolūkinės realybės. Ir nuo tos realybės bėgo ne tik lietuviai.
