„Man vąšelis, nėrimo virvutės šiuo metu yra priemonės, leidžiančios kurti grožį“, – teigė I. Šlimienė, kurios nerti rankinukai ir rankinės nustebintų ne vieną ir patyrusį šios srities meistrą.
Labiausiai motyvavo mokytoja
Irina kilusi iš Panevėžio, pagal tautybę ji – ukrainietė. Tėvai Lietuvoje apsigyveno, kai dukteriai buvo 7-eri. Panevėžyje moteris baigė mokyklą, nuo pat vaikystės domėjosi gimnastika, kuriai liko ištikima ir rinkdamasi gyvenimo kelią. Be sporto, ją traukė ir menas – muzikos mokykloje ji grojo pianinu ir gitara, gražiai piešė, o nėrimu ir mezgimu ją sudomino mokytoja.
„Mokykloje reikėjo numegzti šaliką ir atsiskaityti. Tai buvo pirmas darbas, kurį įgyvendinti padėjo močiutė, mokėjusi dailiai megzti. Ji man davė siūlų, kadangi namuose neturėjome nieko – nei virbalų, nei siūlų, nei kitų priemonių rankdarbiams, nes mama visiškai tuo nesidomėjo. Ir ką gi – numegzti spalvingą šaliką man pavyko, jis, kaip vienas geriausių darbų, dar pateko ir į bendrą vaikų darbų pristatymą. Mane tai ypač motyvavo ir aš dabar dar prisimenu tą jausmą, kai mokytoja mane pagyrė“, – I. Šlimienė prisipažino, kad nuo to šaliko ir užgimė iki šių dienų išlikęs pomėgis. Tada, dar būdama mokinė, ji mezgė sau, draugėms, ir tas reikalingumo kitiems jausmas buvęs išskirtinis.
Irina prisiminė, kokie sunkumai jos laukė, kai ji sumanė nusimegzti megztinį. „Tai buvo didžiulis iššūkis. Dabartiniams jauniems žmonėms sunku suprasti, kad išgyvenome laiką, kai nieko nebuvo – tai dabar žvilgt į internetą, ir turi modelį, schemas. Pradėjau pirkti knygas, žurnalus, jų ieškodavau bibliotekose. Knygų parsiveždavome ir iš Ukrainos, kur dažnai viešėdavau su tėvais. Iki šiol esu išsaugojusi dėžių dėžes literatūros, iš kurios mokiausi megzti, nerti. Mezgiau visiems – sau, mamai, lėlėms…“, – pašnekovė neslėpė, kad įstojus į tuometę Kūno kultūros akademiją, vėliau – sukūrus šeimą pomėgį teko atidėti. Tačiau keleriems metams išvykusi su šeima į užsienį Irina vėl sugrįžo prie pomėgio – moteris labiau pradėjo domėtis nėrimu.
Rankos niekada nebūna laisvos
Gimus vaikams Irina su šeima grįžo į Lietuvą, ir jos gyvenime pomėgio prasme prasidėjo naujas etapas – ji mezgė rūbus vyrui, augantiems sūnums. Gyvenimas suvedė su moterimi, kuri labai gražiai nėrė, ypač sukneles. „Ji kurdavo nerealius darbus. Aš supratau, kad irgi noriu išmokti.
O ji ir mokė mane, negailėjodėjų. Vaikystėje mane motyvavo darbų mokytoja, o šį gyvenimo etapą – moteris, po kurios pamokų pasijaučiau tvirtesnė, supratau, kad galiu kurti sudėtingesnius darbus. Tada ir pamėgau nerti rankinukus, – sakė I. Šlimienė, vis dar linkusi suabejoti, ar tikrai taip jau viską moka. – Aš suprantu viena: kad man patinka, kad aš atsipalaiduoju, pabūnu savo mintyse. Vienu žodžiu, gerai jaučiuosi, kai rankos dirba, o jos niekada nebūna laisvos. Pomėgis man nėra darbas. Kartais pagalvoju – jeigu taptų darbu, ko gero, nieko nenuveikčiau.“
Irina pripažino, kad jos tiesioginis trenerės darbas yra labai intensyvus: nuolatinės treniruotės su vaikais, treniruotės sporto klubuose, pedagoginis darbas mokyklose – moteris užimta visą dieną. Tad laiko nerti lieka klausantis žinių per televiziją ar žiūrint filmą, laukiant savo vaikų iš treniruočių ar kelionėje į varžybas. „Tačiau savo pomėgiu niekada nepiktnaudžiauju. Trenerės darbas man yra pirmenybė. Todėl manęs niekas ir nėra matęs su vąšeliu ir siūlais rankose. Ir nustemba sužinoję, kad mano ramybės ir sau skirtos valandos yra užimtos pomėgiu nerti“, – kalbėjo pašnekovė.
Dviejų vienodų nėra
I. Šlimienė niekada savo pomėgio neviešino. Iki tol, kol to daryti nepaskatino viena draugių. Irina draugėms ne kartą yra dovanojusi savo rankų darbo rankinukų ar rankinių, o kadangi Irinai prieš 10 metų įsikūrus vyro tėviškėje Palangoje, draugės liko tolokai, jos ir pradėjo prašyti, kad Irina plačiau dalintųsi tuo, ką yra sukūrusi.
„Tai savotiškai irgi įkvepia, nes darbus pamato vis daugiau žmonių, ir nėrimo procesas pasidaro kaip ir viešas, žmonės pamato kūrybos procesą, atsiranda noras pasidalinti idėjomis, parodyti, kaip iš tiesų gimsta vienas ar kitas gaminys“, – I. Šlimienė dar kartą akcentavo, kad kūryba ir gražūs jos rezultatai jai nuima tą nuovargį, kurį ji patiria nuolat bendraudama su daugybe žmonių – be vaikų, yra dar ir vaikų tėvai, išvykos, varžybos vėlgi įpareigoja nuolat bendrauti, būti dėmesingai. Daug energijos atima perfekcionizmas, ypač per išvykas į varžybas, renginius, kai norisi viską padaryti iki galo ir be priekaištų.
„Supratau, kad nėrimas yra vienas dalykų, kuris leidžia pabūti vienatvėje su savimi“, – teigė ji.
Idėjų rankinukų nėrėja randa daug kur, tačiau sakė, kad nieko aklai nekopijuoja – svarbiausia yra tendencijos, mada ir, žinoma, kad būtų gražu. Galutinį gaminio modelį nulemia ir siūlas-virvutė, jo struktūra, aksesuarai, parinkti prie siūlų spalvų gamos, taip pat – kam rankinukas arba rankinė bus skirta: tarkim, šventiniam vakarui ar paplūdimiui.
Pati nėrėja neturi nė vieno sau nunerto rankinuko – visi darbai iškeliavę svetur. Apmaudo dėl to nejaučianti kūrėja sakė, kad jai visada norisi tik vieno – išbandyti ką nors naujo, kas leidžia improvizuoti, nors kartais, deja, tai priverčia ir ardyti, taisyti ar darbą pradėti iš naujo.
Be nėrimo, Irina prisėda ir prie siuvimo mašinos – siuvimo įgūdžiai ypač pravertė tuomet, kai parduotuvių lentynose nieko nebuvo, ir ji rūbus siūdavo savo šokėjoms.
„Priemonių rankdarbiams tikrai turiu labai daug. Galiu susikurti modelį, brėžinius. Turiu tris siuvimo mašinas. Viena jų man padeda sukurti staigmeną tam, kam bus skirtas rankinukas – aš viduje rankinuko mašina išsiuvinėju to žmogaus vardą“, – Irina pajuokavo, kad jos vyras dažnai pasako: „Nebūsi trenerė, galėsi būti dizainerė.“
Iš ko Irina perėmė kūrybinę gyslelę, per daug nesvarstanti – meninių gebėjimų turėjo jos močiutė iš mamos pusės, teta Lidija ir dėdė Jonas Dailydėnai yra dailininkai. Kūrybinio proveržio reikalauja ir tiesioginis trenerės darbas – tenka kurti choreografiją aerobinės gimnastikos pasirodymams, pritaikyti rūbus, muziką, įžvelgti vaiko gebėjimus. „Man malonu, kad mano pomėgiu susidomi ir auklėtiniai, tad norėčiau kada nors jiems surengti nėrimo meistriškumo pamoką – gal ir aš kam nors tapsiu motyvatore“, – pasvarstė I. Šlimienė, kurios įsitikinimu, jeigu rankinukai kada nors ją „paliks“, jų vieton stos kas nors naujo. Juolab kad mintyse jau krebžda noras išbandyti nerti žaislus.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
