Privatumo ribos: kada galima filmuoti svetimą teritoriją

Į skaitytojo klausimą atsakė advokatė Dovilė Urnikienė:
– Kiekvienas žmogus turi teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę. Ši teisė yra vertinama kaip viena svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji yra įtvirtinta ne tik Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, tačiau ir fundamentaliuose teisės aktuose: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, Bendrajame duomenų apsaugos reglamente.
Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt.
Vis dėlto žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti ir ji gali būti apribota, jeigu tai daroma laikantis įstatymų.
Kalbant konkrečiai apie asmens atvaizdo ir jo gyvenamosios vietos filmavimą, galioja bendra taisyklė, kad tai daryti galima tik su asmens sutikimu. Todėl net ir savo namų valdoje įrengiant vaizdo kameras būtina jas nustatyti taip, kad filmuojamas vaizdas neapimtų kaimynų teritorijos, bendrų įvažiavimų ir pan., nebent dėl to yra gautas kaimynų sutikimas.
Taigi asmens veiksmai, kuomet jis su vaizdo kamera vaikšto aplink svetimą sodybą ir ją filmuoja, kompetentingų institucijų galėtų būti įvertinti, kaip pažeidžiantys kito asmens privatumą.
Vis dėlto galutinis vertinimas priklausytų nuo to, kokiu tikslu kitas asmuo ir (ar) jo sodyba buvo filmuojama, nes įstatymai numato tam tikras išimtis, kada šiam veiksmui sutikimas nėra būtinas, pavyzdžiui, kai žiniasklaidos atstovai filmuoja viešą asmenį visuomenės informavimo tikslais.
Viena įstatymuose nustatytų išimčių, kuria remiantis asmens sutikimas taip pat yra nereikalingas – kai asmens atvaizdas ar jo privati sodyba filmuojama siekiant atskleisti teisės pažeidimą. Todėl, jei asmuo filmavo skaitytoją ir jo privačią teritoriją, siekdamas užfiksuoti teisės pažeidimą, šis jo veiksmas galėtų būti pripažintas atitinkančiu teisėtumo reikalavimą.
Vis dėlto, šiuo atveju labai svarbios ir individualios situacijos aplinkybės: pirma, ar filmavimas buvo proporcinga priemonė, t. y. ar filmavimu nebuvo užfiksuota daugiau duomenų, negu būtina pažeidimui nustatyti, ar vaizdo stebėjimo apimtis ir mastas, kuriuo jis įsiskverbia į asmens privatų gyvenimą, nebuvo pernelyg varžantys kito asmens privatumą; antra, ar ši vaizdo medžiaga buvo perduota kompetentingoms institucijoms, kad jos išaiškintų galimą pažeidimą, o galbūt ji yra ar bus panaudota kaip kito asmens šantažo, viešo sugėdinimo priemonė, kas būtų neteisėta? Tai, kad filmavimas atitiko teisėtumo sąlygas, turėtų įrodinėti filmavimą vykdęs asmuo. Bet kuriuo atveju asmeniui įeiti į privačią sodybą ir joje filmuoti galima tik su sodybos šeimininko ir (ar) joje gyvenančių asmenų sutikimu.
Norisi akcentuoti: teisė pasielgti pilietiškai ir užfiksuoti galimai daromą pažeidimą, kad jis būtų kompetentingų institucijų išaiškintas, nereiškia asmens teisės pačiam pradėti vykdyti kompetentingų institucijų funkcijas, tam neturint įgaliojimų – tapti „policininku“ ir su vaizdo fiksavimo priemonėmis persekioti galimus pažeidėjus ir juos nuolat filmuoti.
Apibendrinant atsakymas į skaitytojos klausimą priklausytų nuo to, kokiomis aplinkybėmis vyko asmens ir jo sodybos filmavimas, kaip dažnai tas filmavimas vyksta ir ar yra pagrindo teigti, kad filmavimu fiksuojamas galimas teisės pažeidimas. Jei kito asmens filmavimas neturi jokio teisėto pagrindo, yra neproporcingo masto, vaizdo medžiaga naudojama neteisėtais tikslais, skaitytojas turi teisę ginti savo teisę į privatų gyvenimą.
Tokiu atveju skaitytojas turėtų užsifiksuoti, kad jis ir (ar) jo sodyba yra filmuojama, raštu kreiptis į šiuos veiksmus vykdantį asmenį pareiškiant savo nesutikimą dėl filmavimo ir reikalaujant pašalinti surinktą vaizdo medžiagą. Jei filmuojantis asmuo nepateikia atsakymo į šią pretenziją arba atsakymas yra prieštaraujantis, skaitytojas gali kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. Pažymėtina, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija gali konstatuoti pažeidimą ir pažeidėjui skirti administracines nuobaudas, tačiau ji nepriteisia nukentėjusiam asmeniui turtinės ir (ar) neturtinės žalos.
Todėl kitas kelias – skaitytojas gali kreiptis į teismą, reikalaudamas iš pažeidėjo priteisti patirtą turtinę ir neturtinę žalą, jei tokia buvo padaryta.
Pastaba: atsakymas yra bendro pobūdžio ir neprilygsta teisinei konsultacijai, kurios metu įvertinamos individualios aplinkybės.