Kelių tvarkymas – tarp planų ir darbų

Spalio mėnesį šia tema aktualios buvo dvi žinutės. Pirmoji paskelbta spalio 16 dieną, kai susisiekimo ministras Juras Taminskas viešai atkreipė dėmesį į Vilniaus miesto situaciją ir Savivaldybės grąžintas nepanaudotas lėšas kelių infrastruktūrai tvarkyti – 401 tūkst. eurų iš 1,85 mln. eurų tam skirtos sumos. Ministro teigimu, šias lėšas bus galima perskirstyti savivaldybėms, kurios turi parengtus projektus ir galės jas panaudoti iki metų pabaigos. Ši žinia dar kartą parodė, kad vien finansavimo nepakanka – būtina laiku pasirengti darbams.
Dar labiau užkliuvo mūsų rajono aktualija, kai spalio 29 dieną Kretingos rajono savivaldybės taryba dar kartą pakeitė Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų paskirstymo tvarką. Aktualus pakeitimo punktas toks, kad 2026 metais turtui įsigyti – vietinės reikšmės keliams tiesti, rekonstruoti ir taisyti (remontuoti) bei su tuo susijusioms paslaugoms finansuoti – numatoma skirti jau nebe patvirtintus 58 proc., o tik 38,1 proc. Savivaldybei skirtų programos lėšų. Likusi dalis paskirstoma einamiesiems tikslams (greideriuoti, žvyruoti), įskaitant paprastąjį remontą seniūnijose. Labai panaši situacija buvo susiklosčiusi ir 2025 metų rugsėjo pabaigoje – Taryba priėmė sprendimą ir vietoje 58 proc. numatyta 40 proc. lėšų skirti turtui įsigyti – Savivaldybės vietinės reikšmės keliams tiesti, rekonstruoti ir taisyti (remontuoti) bei su tai susijusioms paslaugoms finansuoti. Šiose situacijose Tarybos nariai neturi kitos išeities – tik pritarti administracijos siūlomam keitimui, nes kitu atveju nepanaudotas lėšas, kaip ir Vilniaus miesto savivaldybės atveju, tektų grąžinti į valstybės biudžetą.
Ir atrodo, kokia čia problema, jeigu lėšos iš infrastruktūros perkeliamos į einamąsias kelių priežiūros išlaidas? Juk jos negrąžinamos valstybei ir neperskirstomos kitoms savivaldybėms. Mano nuomone, problema labai didelė, nes jau kelintus metus vis perskirstant lėšas yra pažeidžiami gyventojų teisėti lūkesčiai šalia savo gyvenamosios vietos turėti saugią infrastruktūrą. Jeigu tai įvertintume skaičiais, vienais metais – 400 tūkst. Eur, kitais – 500 tūkst. Eur. Ir kas šiuo atveju nukenčia? Gyventojai. Jeigu pažiūrėtume į tos pačios Savivaldybės tarybos patvirtintas eiles, pamatysime, kad žemiau po Geležinkelio ir Pasieniečių
gatvių, kurių remontas įstrigęs nebe pirmus metus, rikiuojasi kitos Kretingos miesto ir rajono gyvenviečių gatvės, kurių gyventojams taip reikalinga infrastruktūra tolsta: Salantuose – Dariaus ir Girėno gatvė, Kretingos mieste – Grafų Tiškevičių, Kranto, F. Janušio, V. Nagevičiaus ir Trumpoji, Padvariuose – Sodų gatvės šaligatvio įrengimas, taip pat kitos gatvės – Dupulčiuose, Kūlupėnuose, Kretingsodyje.
Jeigu prisimintume dar ankstesnius metus, 2024-aisiais buvau rajono Savivaldybės tarybos narė ir tų pačių metų lapkričio mėnesį „Pajūrio naujienose“ publikuotame straipsnyje „Keliai – nebe prioritetas?“ kėliau klausimą, kodėl iš keliams suplanuotų lėšų metų eigoje reikšmingos sumos atimamos ir nukreipiamos kitoms reikmėms, nors metų pradžioje keliams, gatvėms prižiūrėti ir remontuoti buvo numatyta apie 6,2 mln. eurų. Tuomet, triskart keičiant keliams tvarkyti suplanuotų lėšų paskirstymą, ši suma buvo sumažinta maždaug milijonu eurų.
Metams baigiantis vykstantis žymus lėšų dalies perskirstymas – ne pavienis atvejis, o pasikartojanti praktika, dėl kurios turime kelti klausimą, ar Savivaldybėje tinkamai planuojami kelių infrastruktūros darbai ir ar kelių tvarkymas iš tiesų yra toks prioritetas, kokiu jį vadiname tvirtindami biudžetą ir kelių eiles.
Žvelgiant į pastaruosius trejus metus, matyti pasikartojanti tendencija: iš kelių infrastruktūros projektams numatytų lėšų perskirstyta beveik 2 mln. eurų. Tai didelė suma rajonui, kuriame gyventojai nuolat kelia klausimus dėl prastos kelių būklės, neasfaltuotų gatvių ir ilgai laukiamų remonto darbų. Ir pakankamai solidi suma gatvių tvarkymo eilei judėti.
Aš – ne prieš, kad lėšos būtų skiriamos paprastajam remontui ar kasdienei kelių priežiūrai. Seniūnijoms visus metus būtina turėti pakankamai pinigų duobėms taisyti, žvyrkeliams greideriuoti, kelkraščiams prižiūrėti ir kitoms problemoms spręsti. Tačiau viena yra racionaliai paskirstyti lėšas pagal realius poreikius, kita – pinigus nuolat perkelti iš didesnių infrastruktūros projektų todėl, kad jie laiku neparengiami arba neįgyvendinami, ir galvos skausmą, kaip metams baigiantis, spėti panaudoti lėšas, numesti seniūnams. Jeigu antrus ar trečius metus kalbame apie tuos pačius objektus, o jiems suplanuoti pinigai metų pabaigoje vėl perskirstomi, turime pripažinti, kad problema ne vien dėl to, kad trūksta finansavimo. Tai – ir darbų planavimo, projektavimo, viešųjų pirkimų bei, kas svarbiausia, visų šių procesų administravimo klausimas.
Savivaldybės administracija nurodo, kad darbų pradžią atitolina projektavimo ir viešųjų pirkimų procedūros. Iš asmeninės patirties žinau, ir tikrai visi gyventojai gali matyti, kiek problemų iškyla dėl klaidingų projektinių sprendinių, netinkamai įvertintos situacijos, žemės sklypų klausimų, vandentiekio ar nuotekų infrastruktūros tvarkymo, paviršinio vandens nuotekų ar melioracijos sprendinių neatitikimų – įgyvendinant tenka visa tai nuolat vertinti ir priimti atitinkamus sprendimus. Tą taip pat reikia planuotis ir vertinti. Suprantu, kad šie procesai užtrunka, tačiau tai neturėtų tapti nuolatiniu pasiteisinimu. Projektai turi būti rengiami iš anksto, įvertinant jau esamą praktiką dėl procese kylančių problemų, reikia pasirengti ne vieną, o kelis projektus, kad, užstrigus vienam, didesne dalimi būtų galima finansuoti kitą objektą iš tos pačios eilės. Įgyvendinimo terminai turi būti realistiškai planuojami, o galimos kliūtys – vertinamos ir numatomos dar prieš skiriant lėšas. Jei darbai stringa, reikia turėti parengta alternatyvą. O kas svarbiausia – biudžetai ir eilės tvirtinami trejiems metams – tai leidžia pasirengimą pradėti gerokai anksčiau.