Pasirodo, buvo galima – reikėjo tik daugiau noro

Artėja Vėlinės. Į senąsias miesto kapines važiuos daugybė žmonių. Nemažai jų – autobusu. Netuščiomis: vešis gėlių, žvakių, kapų priežiūros reikmenų. O grįždami iš kapų autobuso lauks vietoje, kurią pati Savivaldybės administracija vadina nelegalia, neįregistruota stotele.

Ženklas ten stovi, autobusai sustoja, žmonės įlipa ir išlipa. Tik keleiviui pritaikytos stotelės nėra.
Prieš kelias savaites apie šią situaciją vėl buvo prabilta viešai. Žmonės reagavo, pasakojo, ką patiems čia yra tekę patirti. Jų istorijos patvirtina, kad stotelės reikia tiems, kurie neturi automobilio, sunkiau vaikšto, greičiau pavargsta. Laukti autobuso prisėdus ant žolės jiems jau tapo įprasta, nors taip tikrai neturėtų būti.
Pasidomėjus, kiek kainuoja pats stotelės paviljonas, iš gautų pasiūlymų aiškėja, kad užtektų ir iki 4 tūkstančių eurų. Kalbama apie paprasčiausią pastogę, o ne stotelės su įvaža, peronu, projektu ir kitais darbais kainą.
Prieš mėnesį šis klausimas pasiekė Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdį. Rajono meras Antanas Kalnius tada mestelėjo: „Labai keista, kai kultūros įstaigos darbuotojas komentuoja, kad įrengti autobusų stotelę kainuoja tik 4 tūkstančiai eurų. Labai juokingai skamba.“
Klausiausi ir negalėjau patikėti: kalbėjome apie stotelę prie kapinių, o merui užkliuvo, kur aš, išdrįsusi viešai vėl pajudinti šią problemą, dirbu. Tačiau į žmonių prašymus įrengti stotelę atsakyta nebuvo. Matyt, rajono vadovui taip buvo patogiau.
Tikra teisybė – aš nesu kelių inžinierė ir niekada tokia neapsimečiau. Tačiau, kad pamatytum ant žolės autobuso laukiančius lietaus merkiamus žmones, inžinerinis išsilavinimas nebūtinas. Ir visiškai nesvarbu, kur dirbi – kultūros įstaigoje, kepykloje, autoservise, o gal valai gatves. Kiekvienas turim teisę pastebėti problemą, ją paviešinti ir tikėtis žmogiško atsakymo – be pašaipos ir nuorodų į profesiją.
Savivaldybei ši istorija turi būti gerai žinoma. Dar 2022 metais apie tą pačią stotelę viešai rašė dabartinei valdančiajai daugumai priklausanti Tarybos narė Justė Stonkutė. Tuomet ji pasakojo apie senyvo amžiaus žmogų, suklupusį lipant iš autobuso, kritikavo Savivaldybės administracijos neveiklumą ir valdžios atstovams siūlė patiems su ramentais, gėlėmis bei kapų priežiūros reikmenimis nueiti 300 metrų iki esančios kitos stotelės.
Tuomet svarbiausia buvo senyvų žmonių saugumas. Norisi tikėti, kad ir tapus valdančiosios daugumos atstove, žmonių saugumas šiai Tarybos narei išliko toks pats aktualus, nes per ketverius metus žmonės nepajaunėjo, 300 metrų nesutrumpėjo, o stotelės kaip nėra, taip nėra.
Savivaldybės administracijos direktorė Vilma Preibienė viešai aiškino, kad kelią valdo bendrovė „Via Lietuva“, o ši stotelių neįrengia. Iš tokio atsakymo buvo galima suprasti, kad Savivaldybės rankos surištos, ir nėra kam jų atrišti.
Tačiau tai buvo tik pusė tiesos, nes „Via Lietuva“ rašte aiškiai nurodyta ir kita galimybė – jeigu gauna kelio valdytojo pritarimą ir sudaro bendradarbiavimo sutartį, Savivaldybė pati gali inicijuoti įrengti stotelę. Vadinasi, atsirišti rankų niekas nedraudė – reikėjo tik apsispręsti.
Rugsėjo 24-ąją, tą pačią dieną, kai vyko rajono Tarybos posėdis, „Via Lietuva“ pateikė informaciją ir išvardino, ko reikia, norint įrengti stotelę: bendradarbiavimo sutarties, projekto, įvažos, perono, saugumo audito ir ekspertizės. ,,Via Lietuva“ į bendrus svarstymus nesileido, priešingai – nurodė konkrečią darbų kryptį.
Tada Savivaldybėje prasidėjo kalbos apie pinigus. Administracija aiškino, kad viena stotelė be projektavimo galėtų kainuoti apie 80 tūkstančių eurų, o viešai nuskambėjo ir 100 tūkstančių. Nors konkretaus projekto bei sąmatos dar nebuvo, bet didelė suma jau tapo pagrindiniu argumentu tąsyti problemą, užuot ją sprendus nedelsiant.
Tuomet meras teigė, kad bendradarbiavimo sutartis būtų rengiama tik Tarybai skyrus lėšų. Bet ar nereiktų pirmiausia išsiaiškinti realią kainą, o tik po to tiesti ranką Tarybai?
Spalio 29 dienos Tarybos posėdyje bus siūloma pritarti, kad bendradarbiavimo sutartis su „Via Lietuva“ būtų pasirašyta, tačiau tai dar nereiškia, kad, laukdami autobuso, žmonės po pastoge turės ant ko prisėsti jau artimiausiu metu. Bet guodžia, kad žengtas pirmas realus žingsnis po daugiau negu ketverius metus trukusio trypčiojimo vietoje. O juk dar prieš mėnesį girdėjome, kad viskas labai sudėtinga, brangu ir beveik neįmanoma…
Dabar svarbu, kaip Savivaldybės vadovams pavyks tartis. Palanga parengė analogišką projektą ir pasiekė, kad stotelės įrengimo darbus Šventojoje finansuotų „Via Lietuva“. Ir Kretinga turėtų siekti tokio pat rezultato.
Sumokėti visą stotelei įrengti reikalingą sumą iš rajono biudžeto būtų paprasčiausia, tačiau susitarti dėl kelio valdytojo finansinio prisidėjimo būtų naudingiausia rajono žmonėms. Čia jau prireiks ne paaiškinimų, kodėl sunku, o gebėjimo derėtis ir sutaupyti rajono biudžeto pinigų.
Tvirtinant kitų metų biudžetą, Tarybai bus pateiktas siūlymas numatyti lėšas, skirtas stotelės įrengimo darbams.
Per šias Vėlines stotelės, aišku, dar nebus, ir žmonės autobuso lauks taip pat, kaip laukė iki šiol – ant žolės. Tik gal šįkart rajono valdžia jau nebegalės sakyti, kad nežino, nuo ko pradėti.

airoteka pc

Parašykite komentarą