Kiekviename vagone – vis kita istorija. Vienas keleivis grįžta ten, kur kadaise buvo laimingas. Kitas bėga nuo to, ko nenori prisiminti. Kažkas skaito seną laišką, kažkas stebi pro langą slenkantį peizažą, o du nepažįstamieji pradeda pokalbį, kuris galbūt pakeis jų gyvenimus. Trumpi dialogai susipina su vidiniais monologais, prisiminimų nuotrupomis ir tuo, ko keleiviai taip ir neišdrįsta pasakyti garsiai.
Viename vagonų girdisi: „Oi, labai atsiprašau…“ – pasakė jis ir padėjo man susirinkti daiktus. Pažvelgusi į jo nuostabias pilkas akis, aš tiesiog sustingau. Negalėjau pratarti nė žodžio. Tą akimirką jaučiau, kad mes esame tik dviese. Neegzistavo daugiau niekas – tik aš ir jis.“
Traukinys važiuoja toliau. Žmonės įlipa, išlipa, susitinka ir išsiskiria. Vienos istorijos baigiasi dar nepasiekus Paryžiaus, kitos tik prasideda. O parodos žiūrovas, pasak G. Taurinsko, tampa dar vienu šio traukinio keleiviu – klausančiu svetimų pokalbių, skaitančiu svetimas mintis ir galbūt jose atpažįstančiu dalelę savo paties gyvenimo.
„Londonas – išvykimo vieta. Paryžius – kelionės tikslas. Visa, kas svarbiausia, nutinka tarp jų“, – akcentavo pašnekovas.
Paroda Rūdaičiuose jau atidaryta, eksponuojama apie 30 nuotraukų, kurias lankytojai galės pamatyti iki rugsėjo pabaigos.
– Pirma stotelė – Kretingos rajono kultūros centro Rūdaičių skyrius. O kur toliau judės jūsų „traukinys“ ir kodėl simboliu pasirinktas būtent traukinys?“ – „Pajūrio naujienos“ paklausė G. Taurinsko.
– Bet kur. Galbūt kiti miesteliai pakvies, galbūt pats „traukinys“ tuos miestelius atras, o gal ta paroda dalinsis į dvi dalis ir bus surengta ne vienoje vietoje, nes nuotraukų sukaupęs esu tikrai labai daug – jos iš įvairių spektaklių, iš fotosesijų arba tiesiog iš gatvės.
– Kas yra jūsų nuotraukų herojai?
– Dažniausiai modeliai, aktoriai, tiesiog gatvės praeiviai. Man visiškai nesvarbu, ar žmogus įžymus, ar ne. Nuotraukomis siekiu atskleisti jų gyvenimiškas istorijas: kas vyksta, kas džiugina ar liūdina? Vieni įsimyli, kiti pykstasi, dar kiti paskendę apmąstymuose. Man patinka stebėti ir užfiksuoti netikėtus momentus. Įdomiausi kadrai – iš gatvės, kai žmogus fotografo nemato. Kai pradeda pozuoti, tai jau nebe tie veidai, nebe ta stovėsena – viskas tampa nenatūralu.
– Kokiu fotoaparatu fotografuojate?
– Dažniausiai „Nikon“.
– Sprendžiant iš jūsų nuotraukas lydinčių istorijų, esate ne tik fotografas, bet ir žodžio meistras.
– Žodžio meistru savęs tikrai nelaikau. Tie aprašymai susidėliojo laikui bėgant. Būdavo, kad grįžtu po darbų, sėdžiu, toliau redaguoju ir tvarkau nuotraukas. Galbūt dėl nuovargio kartais stabteliu atsipūsti. Žiūriu į kurią nors vieną fotografiją, ir aprašymas tarsi savaime išsilieja.
– Ko norėtumėte palinkėti žiūrovams, kurie aplankys jūsų naująją parodą?
– Nesustoti vienoje stotelėje, o judėti į priekį, nepasilikti tik prie savo ankstesnių darbų, siekti savo tikslo, svajonių. Tai simbolizuoja ir parodos pavadinimas „Traukinys Londonas–Paryžius“. Juo galima „nuvažiuoti“, kur nori – galbūt į Londoną, kuris dar senais laikais garsėjo augančia pramone ir kuriame kursi karjerą, o galbūt savęs ieškosi madų ir meilės mieste Paryžiuje. Žvelgdamas į fotografijas, kiekvienas lankytojas save atras kokioje nors istorijoje arba susikurs savąją.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
