Kaip atpažinti, kad šis tas negerai, ir ką daryti pirmomis minutėmis, paaiškino nevyriausybinės organizacijos „Vaikų linija“ kampanijos „BE PATYČIŲ“ koordinatorė Eglė Tamulionytė. Specialistė atskleidė, kodėl vaikas nutyli, kokia dažniausia suaugusiųjų klaida sužinojus apie patyčias, kaip užfiksuoti įrodymus ir kur baigiasi tėvų bei prasideda mokyklos atsakomybė.
Ta pati klasė, tik kitoje erdvėje
Elektroninės patyčios retai kada gimsta internete – dažniausiai tai mokykloje užsimezgusio žeminimo tęsinys. Skirtumą, pasak E. Tamulionytės, lemia įrankis, kuris atsidūrė agresorių rankose.
Internetas gali žaibiškai padidinti patyčių matomumą ir būti susijęs su daug žmonių, o nuo jų vaikas nepasislepia nei išėjęs iš mokyklos, nei išjungęs telefoną. Jei fizinėje erdvėje patyčios apsiriboja tais, kurie su ta vieta susiję, tai skaitmeninėje jos gali įtraukti visiškai nepažįstamus žmones. Pašnekovė minėjo atvejus, kai pažįstami vaikai paviešina bendraamžio adresą svetimiems, o šie ima grasinti ateiti prie namų ir susidoroti.
Situaciją sunkina ir tai, kad internete kur kas lengviau išlikti anonimu ar mėtyti pėdas, o suaugusiesiems patyčias sunkiau pastebėti – jos slepiasi vis naujose platformose ir yra užkoduojamos vis naujais būdais.
„Net ir intenciją internete suprasti sunkiau – vienas vaikas gali įkelti įžeidžiantį vaizdelį juokaudamas ir vėliau jį ištrinti, tačiau kitas gali jį nukopijuoti ir platinti toliau, todėl pašalinti žalingą turinį tampa kur kas sunkiau“, – akcentavo ji.
Kodėl vaikas tyli?
E. Tamulionytės teigimu, priežastis vaikai įvardija ir patys: dažnai jie nemato reikalo kreiptis, nes galvoja, kad susitvarkyti turėtų savarankiškai, arba netiki, jog suaugusieji apskritai gebės padėti.
Be to, vaikai nerimauja, kad papasakojus situacija dar labiau pablogės arba kad tėvai sureaguos pernelyg karštai ir tiesiog nubaus – pavyzdžiui, apribos mėgstamą veiklą internete. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad tokia tyla ypač pavojinga: patyčios dažniausiai yra būtent ta situacija, kuri neišsisprendžia be tinkamo suaugusiųjų įsikišimo.
Populiariausios programėlės
Rugsėjį daugelis tėvų iš naujo susimąsto, ką vaikas veikia telefone. Vis dėlto, žinoti viską – neįveikiama užduotis, nes interneto vietos ir formos kinta žaibiškai.
Socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „TikTok“ ar „Instagram“, gali vykti viešas žeminimas per komentarus ar reakcijas į turinį. Žinučių programėlėse, kaip „Viber“, „Snapchat“ ar „Messenger“, dažniau buriasi pažįstamų vaikų, pavyzdžiui, bendraklasių, grupės, kuriose vyksta erzinimas, apkalbos ar atstūmimas.
Dar sudėtingiau kontroliuoti „nematomas“ bendruomenes „Discord“, „Telegram“ ar „WhatsApp“ platformose, kur vaikai gauna pakvietimus prisijungti prie didelių grupių su daugybe nepažįstamųjų. Būtent tokiose grupėse dažniausiai platinami asmeniniai duomenys siekiant sugadinti reputaciją, kurstyti prieš konkretų žmogų. Agresija neaplenkia ir žaidimų platformų, pavyzdžiui, „Roblox“ ar „Minecraft“, kur vaikai susiduria su žeminančiu bendravimu žaisdami.
E. Tamulionytė priminė: net ir žinodami, kuriose programėlėse vaikas leidžia laiką, tėvai nebūtinai ką nors pamatys – patyčios gali vykti uždarose grupėse, išnykstančiomis žinutėmis, balso pokalbiuose.
Ką rodo pasikeitęs vaiko elgesys?
Kadangi vaikai dažnai slepia išgyvenimus bijodami nuvilti tėvus, šiems belieka stebėti netiesioginius signalus. Sunkūs jausmai, kurie kyla dėl patyčių, paprastai atsispindi pasikeitusiame elgesyje.
Pasak E. Tamulionytės, jei vaikui, pabuvus prie įrenginio, kyla pyktis, liūdesys arba jei jis užsisklendžia, jei staiga ima vengti kalbėti apie savo veiklas internete, nors anksčiau buvo atviras – tai jau signalizuoja, kad kažkas yra negerai. Pavojaus ženklas yra ir dažna nuotaikų kaita, nerimastinga reakcija į pranešimų garsus, staigus sprendimas nebesinaudoti mėgstamu žaidimu bei prietaisu.
Taip pat vertėtų stebėti, ar vaikas nepradėjo vengti tam tikrų bendraamžių, ar nepasikeitė jo įprastos veiklos, pavyzdžiui, galbūt jis nebenori eiti į anksčiau mėgtus būrelius.
Vis dėlto pašnekovė tvirtino, kad nė vienas šių ženklų nėra tiesioginis patyčių įrodymas ir gali byloti apie pačius įvairiausius sunkumus, todėl tėvams vertėtų ne spėlioti, o tiesiai paklausti, pavyzdžiui: „Pastebėjau, kad nebežaidi savo mėgstamo žaidimo ir atrodai neramesnis negu paprastai. Papasakok, kas vyksta.“
Bausmės kaina ir pirmieji žingsniai
Viena didžiausių tėvų klaidų – bausmė atimant telefoną, kai vaikas pagaliau išdrįsta prisipažinti. Vaikas tai patiria kaip papildomą smūgį, juk jis ir toliau nori veikti savo mėgstamus dalykus internete, tik nori būti saugus. Gavęs tokią „pagalbą“, jis ateityje nebesikreips į suaugusiuosius ir su skaudinančiomis situacijomis stengsis susidoroti vienas.
Dėl to tėvams pirmiausia rekomenduojama išlikti ramiems – staigios reakcijos ir skuboti veiksmai vaiką tik dar labiau išgąsdina ir apsunkina tolesnę pagalbą. Svarbu neskubant išklausyti, padėkoti už drąsą papasakoti, o tik tada imtis veiksmų: peržiūrėti privatumo nustatymus, pasitarti dėl blokavimo ar pranešimo platformoms.
E. Tamulionytė siūlo naudoti trijų žingsnių taisyklę: neatsakinėti agresoriui, nes patyčios dažnai maitinasi reakcija; išsaugoti įrodymus padarant ekrano nuotraukas; atsitraukti – blokuoti, išeiti, duoti sau laiko nusiraminti.
Siekiant, kad skaitmeniniai įrodymai būtų vertingi kreipiantis į mokyklos administraciją ar policiją, būtina užfiksuoti ne tik įžeidžiantį tekstą, bet ir visą kontekstą: kas, kur, kada ir ką padarė. Ekrano nuotraukose turi matytis siuntėjo vardas ar slapyvardis, profilio ID, nuotrauka, data bei tikslus laikas, o jei patyčios vyksta socialiniame tinkle – verta nusikopijuoti ir tiesioginę nuorodą į įrašą. Svarbu nuotraukų nekarpyti ir neredaguoti, o patikimiausia daryti ekrano įrašą slenkant per pokalbį.
Klasės draugai ir mokyklos atsakomybė
Rugsėjį formuojantis klasės dinamikai ypač daug lemia tie, kurie stovi šalia. E. Tamulionytė priminė: elektroninės patyčios klesti ten, kur auditorija tyli. Stebėtojai gali mėginti atsargiai pakeisti grupės pokalbio temą, nesijuokti kartu su agresoriais, asmeniškai palaikyti taikiniu tapusį bendraamžį žinute ar pagalvoti, kaip apie situaciją pranešti saugiai – galbūt anonimiškai arba kartu su draugais.
Ne visos patyčios internete – nusikaltimas. Tačiau šmeižtas, grasinimai, intymių nuotraukų platinimas peržengia teisinę ribą – Lietuvoje už tai gali būti taikoma baudžiamoji, civilinė ar administracinė atsakomybė, o už nepilnamečių veiksmus žalą neretai tenka atlyginti tėvams. Svarbiausia taisyklė, pasak pašnekovės, paprasta: „Jei veika pažeidžia asmens garbę, orumą, saugumą ar privatų gyvenimą, tai jau nėra tik komentarai.“
Atsakomybę turi prisiimti ir mokykla, kuri įstatymų numatyta tvarka yra įsipareigojusi užtikrinti saugią aplinką, taigi privalo spręsti patyčias net tada, kai jų epizodai vyksta ne pamokų metu. Vis dėlto specialistė akcentavo, kad visą naštą užkrauti vien mokyklai būtų nesąžininga – tėvai taip pat privalo stebėti vaikų veiklą ekranuose, įdiegti technologijų apsaugas, o išaiškėjus atvejams surinkti įrodymus ir kreiptis pagalbos. Jos teigimu, daugiausia laimi tos mokyklos, kurios atsakomybių ribas įvardija savo Smurto ir patyčių prevencijos ir intervencijos tvarkos apraše ir sudėlioja aiškų reagavimo algoritmą.
„Internetas dažnai tėra dar viena erdvė būti mokykloje užsimezgusiam žeminimui. Mokykla privalo įtariamus ar paaiškėjusius atvejus tirti pagal nustatytą tvarką, rinkti įrodymus ir užtikrinti pagalbą mokiniams“, – apibendrino „Vaikų linijos“ atstovė. Mokslo metų pradžia ir yra tinkamiausias metas tą aprašą perskaityti – tiek mokytojams, tiek tėvams.
Statistika negailestinga – kas šeštas trylikametis Lietuvoje prisipažįsta tyčiojęsis internete. Gal kaltas dar nenugludintas gebėjimas spręsti konfliktus, spontaniški blogi sprendimai, o gal noras įtikti grupei. Tačiau, pašnekovės teigimu, suaugusieji turi būti pasiruošę tokią realybę priimti.
Sužinojus, kad vaikas yra agresorius, svarbiausia reaguoti ramiai, nes stiprių jausmų parodymas greičiausiai sukeltų tik priešiškumą. Be to, vaikas turi išgirsti vienareikšmišką poziciją, kad toks elgesys netoleruojamas. Neteisinant poelgio reikia išsiaiškinti jo priežastis – taip paaiškėja, kokius įgūdžius vaikui reikia padėti stiprinti, kad tai nepasikartotų.
Svarbu ir tai, kad vaikas patirtų pasekmes: ne gąsdinimą bausmėmis, o pagalbą prisiimti atsakomybę, atitaisyti žalą ir atgauti suaugusiųjų pasitikėjimą. Idealu, kad apie situaciją žinotų ir mokykla – matydamas, kad tėvai ir mokytojai veikia vieningai, vaikas kur kas sunkiau pasiklys tarp skirtingų įvykio versijų.
Galiausiai E. Tamulionytė atkreipė dėmesį, kad pagalba visada yra pasiekiama, ir tai svarbiausia žinia vaikui, kuris jaučiasi vienišas: „Galbūt ir nepavyks panaikinti to, kas jau įvyko. Bet visi galime pakeisti tai, kokios bus pasekmės.“
