„Taip priėjo gyvenimas“ – tai antrasis, naujais eilėraščiais ir jo bičiulių darytomis nuotraukomis papildytas šios poezijos knygos leidimas, kuriame – daugiau kaip pusantro šimto brolio Bernardo eilėraščių, kurtų tris dešimtmečius – nuo jo atėjimo į pranciškonų broliją. Knygos sudarytojas – ilgametis pranciškonų bičiulis Aleksas Bočiarovas.
„Atnaujinta rinktinė atspindi, kad mano kūryba yra auganti ir šiandieną jau turi atitinkamą svorį, nes mano žvilgsnis ir darbai įgiję platesnę aprėptį, giliau panyru į tikėjimo gelmes, išugdyta didesnė meilė broliams pranciškonams ir žmonėms. Mokausi iš klaidų, nuodėmių, darau tvirtesnes išvadas iš blogio pasekmių. Savo knygoje skaitytojams esu tarsi brolis. Man svarbu, kad knyga būtų skaitoma, kad pasiektų skaitytojo širdį“ – „Pajūrio naujienoms“ atsivėrė brolis Bernardas.
Jo kūrybos braižas – savitas, žodynas – turtingas, Bernardo poezijos mėgėjai jį vadina savotišku „barokinės“ poezijos meistru. Beje, ir pats labai išraiškingai, artistiškai skaito savo eiles. Paklaustas, iš ko mokėsi eiliavimo meno, pašnekovas sakė: iškalbos ir žodžio tikslumo išmokęs iš savo mamos Stasės Belickienės, gydytojos pagal profesiją, aktyvios Sąjūdžio ir Tėvynės sąjungos veikėjos jo gimtajame Birštone, sakiusios ugningas viešas kalbas.
„Nuo vaikystės daug skaičiau. Mano poezijos mokytojai buvo Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius, literatūros kritikė Viktorija Daujotytė. Daug žinių mokykloje gavome iš literatūros mokytojos Sofijos Žiūkienės, J. Marcinkevičiaus bendramokslės universitete. Mokytoja Marija Vitkauskaitė paliko itin gilų įspaudą mano pasaulėjautoje. Vėliau besimokant kunigų seminarijoje prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas perdavė tvirtus oratorystės pamatus“, – gilų įspaudą besiformuojančiai jo kūrybinei asmenybei palikusius žmones vardijo brolis Bernardas.
Kretingos parapijoje 20 metų atitarnavęs brolis Bernardas tarp žmonių įgijo brolio-palydėtojo vardą, laidotuvėse kaskart surasdavęs prasmingą žodį. Jis taip pat – ir įvairių kultūros renginių dalyvis, atstovaujantis juose pranciškonų brolijai. Paklaustas, ar to dabar nepasigenda tarnaudamas Kaune, pašnekovas atsakė, kad dabar jo pareigos – namų vikaras, atsakingas už svečių, piligrimų priėmimą, kultūrines programas, susitikimus, dar veda ekskursijas po Šv. Jurgio bažnyčią. „Veiklų – per akis, tenka suktis kaip vilkeliui. Esu namų brolis, tenka atlikti ir sakramentines pareigas: krikštyti, tuokti ir palydėti į paskutinę kelionę“, – savo kasdienybę nušvietė diakonas S. Belickas.
„Į Kretingą sugrįžtu lyg ir nebūčiau iš jos išvykęs. Birštonas man – gimtinė, o čia, prie jūros, namai, ilgametė tarnystė, – šiltai kalbėjo brolis Bernardas, o paklaustas, ar norėtų grįžti, atsakė: – Tai palieku apvaizdos malonei. O kurio gi netraukia į namus?“
Kretingos žmonėms jis linkėjo vilties, daryti tai, kas miela širdžiai, kurti, o ne griauti, nes sugriauti lengva, o atstatyti sunku. Už savo pranciškoniškąjį pašaukimą jis sakė esąs dėkingas šventajam Antanui, kurio titulinius atlaidus švenčia Birštonas, o Kretinga į juos vienijasi iš senosios tradicijos.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
