ŠILKMEDŽIO SPALVA
Liūdni siūruojas meldai, nerimas keroja –
išravėtos piktžolės dygsta iš naujo.
Baidau paukščius nuo raustančių šermukšnių,
skinu saldžias šilkmedžio uogas.
Rišu žolelių ryšulėlius vakaro arbatai,
čia mano šventovė, suvokiama delnais,
jie turėtų pailsėti prie jūros molo,
bet mane sugauna atrakcijos triukšmingos.
Aš pasiklystu tarp miesto blizgesio,
dar nemačiusi banguojančių mylių.
Vitrinų stiklai nuskaito mane kaip tuščią praeivę,
gintarinis aidas veikia kaip aštrus veidrodis.
Po švarku slepiu jautrią šilkmedžio spalvą,
miestas nesupranta mano tikrojo virpesio.
Manęs dabar laukia ramesnis laikas,
kur po kojomis dygsta sava kiemo žolė.
Aldona ANUŽIENĖ
*******************************
Mano sapnas tai žinutė neskaityta,
o gal nesuprasta, iš pačio ryto
gauta telegrama nakties ranka rašyta
ar laiškas, kuris lyg rasa žolėj nukrito…
Mano sapnas – simboliai ir pėdos –
vėjas ant palangės susiraitė,
baltas sparnas mistinės pelėdos,
pilnaties mažytė kepuraitė…
Mano sapnas – mėlynos aguonos
ir likimo delnas lemtimi vingiuotas,
pienių vynas, ligi gyvuonies raudonas –
mano sapnas manimi sapnuotas…
Jurga VALERY
KOKS RUGSĖJIS NUOSTABUS!
Koks Rugsėjis nuostabus –
Knygos kvepia kaip medus!
Kiek aplinkui daug draugų –
Šventė įkvepia jėgų.
Tuoj skambutis nuaidės –
Mokslo metai prasidės.
Žodžiai liesis iš širdies
Dėl tėvynės ateities.
Bus pirmoji pamoka –
Žadins atmintį taika.
Ji su Nemuno vardu
Plauks ant Baltijos bangų.
Nes taika visiems brangi –
Širdį plakančią girdi.
Gyvas žiedas ant šakos
Mezga vaisių visados!
Užaugins ir tau sparnus,
Kad įveiktum sunkumus.
Ji – tėvynė Lietuva
Baltijos gausme gyva.
Kol pasaulis neramus,
Vis labiau brangink namus.
Nuo pavojų jie apgins,
Meilę tėviškei augins.
Daug bus klasėj pamokų
Su gyvenimo kvapu.
Kaip upelis jos tekės –
Ves svajonę prie žvaigždės.
Šis pasaulis įvairus,
Kaip ir jūra neramus.
Visko būna juk žinai –
Pasisaugok būtinai!
Kad netaptum jo auka,
Grūdins valią tam knyga.
Slaptą mintį ji atspės,
Saugų kelią rast padės.
Patarimų ji daug duos,
Iš vargų kasdien vaduos.
Ji kaip motina gera –
Nuoširdi ir atvira.
Koks Rugsėjis nuostabus!
Saulėn veržiasi žmogus.
Su svajonėm ir darbais,
Mokslo metais išaustais.
Juozas MAKSVYTIS
GYVENIMO RANDAI
Skubu į Gyvenimo kaLną įkopti,
Vėjų, sniegynų palaimintas Tavo, Kūrėjau, sūnus
Einu begalinio pasaulio įveikti dienų
Su kiekviena nauja patyrimo šviesa!
Kalno didybė neramiąją širdį užvaldė
Mano charakterio visos savybės jau išsibarstė.
O aš kaip benamis, vienišius einu be savęs
Iš naujo mokausi surinkt save, vėl atrasti atgimstantį
savo dvasios buvimą.
Per sunkų rusenantį Gyvenimo rugsėjį
Šaukim Dievo Meilės ir Gailestingumo susimylėti
Žinau, kad grakščiausias Kanados krioklio kanjonas
Ateina mane, pasaulio trapų indą suaižėjusį, atnaujinti
Dievo Amžinoji šviesa!
Dar kalno nė pusės nebūsiu įkopęs.
O išminties Karalius kantrybės man irklą paduoda.
Einu aš kaip atviras vėjo brolis, prieš srovę
Žemės vaiko lopšinę niūniuodamas.
Einu, nors nelygūs ir sunkūS Gyvenimo randai prislėgę,
Kad vėl kandžiame cinizmo pasauly
Aš kalno pasiekčiau viršūnę.
Per pralaimėjimus – susitaikymo neišsenkančią Ramybę!
2008, Hamiltonas, Kanada
DVI VIENIŠOS AKYS
…Dvi vienišos akys…
Dvi randančios, irstančios … kėdės.
Kadaise buvo puošnios ir išdabintos
Kilmingiems svečiams ir elitui tauriam!
Niekam nereikalingos dabar jos, dvi raudančios akys.
Dvi suirusios, nušiurusios kėdės leidžia vienatvės dienas.
Ruduo savo tylą, susikaupusią per dienas, rimty teikia!
Medis vešlus primena tik istoriją brangią!
To laiko rudenio debesys bėga,
Savo įmintų pėdų ženklus palieka!
Vidurdienį įdėmiai įsiklausęs
Žvelgia žemišką tylųjį virsmą!
Supasi, supasi vėjas pašėlęs,
Elnias išsižiojęs nerimo apimtas bėga!
Miškai tėviškės lopšinę krypuodami traukia
Mūsų čia kiškio – vargšo niekas nelaukia!
Vaišinas vienišas medis rudenio lapais…
Kur ta brangi valanda, kaip lipsime į sunkųjį kasdieninį kalną!
Niekas nenori pirmas…
Žvalgosi bijūnai daržely, ar dar kas nors per sidabro vartus pirmas įžengs!
2024, Vilnius
Brolis BERNARDAS
(Saulius BELICKAS)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
