Kūrybą priartinti prie žmogaus
Sodrių žemės spalvų marškinėliai su stilizuotais grafikos piešiniais atspindi žmogų arti žemės, tai rodo kintanti jo figūra: tai palinkęs, parklupęs, besikeliantis. Paprastą kaimo žmogų, kokį savo kūriniuose vaizdavo ir pats M. Valančius, ypač patarlėse, kurios ir buvo skirtos pamokyti, šviesti tuometinę liaudį.
„Šią parodą mums dovanoja tikra grafikos ir iliustracijos fėja, nes Ugnės darbai yra visiškai kitokie. Kiek čia įdėta širdies, o inspiracija – M. Valančiaus tekstai. Tai suteikia svorio ir menininkės kūrybai, ir praturtina mūsų miesto biblioteką, kuri garbingai neša M. Valančiaus vardą“, – pristatydama parodą, kalbėjo bibliotekos kultūros vadybininkė Reda Paulikienė.
Savo darbuose U. Rudinskaitė gebėjo perteikti žmogišką norą pakilti į aukštumas ir jo krytį pagal žemės trauką. Paklausta, kodėl pasirinko tokią neįprastą medžiaginę formą – ne drobę ar popierių, o marškinėlius, menininkė sakė, kad jie geriausia perteikia kasdienių darbo marškinių simboliką, atspindi paprasto žmogaus buitį. „Marškinėliai atspindi žmogaus figūrą, o ir mano sumanymą kūrybą labiau priartinti prie žmogaus. Tekstilė ir grafika labai susisieja, norėjosi parodyti, kad meno kūrinys gali būti ne tik parodoje už stiklo, bet ir ant žmogaus kūno, vaikščioti su juo kasdien“, – akcentavo menininkė.
Nuo marškinių – iki sutanos
Paklausta, kaip gimė toks sumanymas, ji sakė, prieš vienerius metus netikėtai su vyrus Klaidu Mačerniu apsilankė Kretingos bibliotekoje – atvežė dovanų senovinę M. Valančiaus knygą, tuomet ir įsiliejo į parodų grafiką. „Kadangi buvo paskelbti M. Valančiaus metai, sumaniau kažką sukurti ta proga, pasirinkau patarles, juolab kad jos mane labai domina – pati esu sudariusi lietuvių liaudies patarlių knygą, ją iliustravau, tik dar neišleidau. Vienerius metus kankinausi, po vieną ieškodama patarlių, jas atrinkau ir eskizavau. Šioje parodoje jos – tarsi apibendrintos: Valančius mane priartina prie žmogaus, jo kilimo-kritimo“, – apibūdino U. Rudinskaitė.
Atidarydama parodą vietoj juostos nukirpimo ji siūlė eiti nuo vieno darbo prie kito, skaityti patarlę, apversti marškinėlius, čiupinėti, matuotis juos ir tyrinėti jų vaizdą. „Yra netgi viena paslaptis, nes pradedu nuo kito galo, eksponatai užsibaigia tikra kunigo sutana – ji nešiojama pagal rangą, ir jau šis rūbas tarytum yra arčiau Dievo. Iš tiesų ji priklausė Šventosios klebonui Zenonui Degučiui, yra stipriai sunešiota, tai tarsi kunigo marškiniai, kaip ir tų paprastų krintančių ir kylančių žmonių“, – akcentavo kūrėja.
Įsišaknyti lengviau, kai arčiau žemės
Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė pastebėjo, kad U. Rudinskaitės ieškojimų spektras, susietas su M. Valančiumi, buvo gana platus – nuo lino raižinių iki edukacinių kortelių, kol atkeliavo iki tekstilės. „Manau, kad idėjų turite begalę, jas galėsite praplėsti ir tęsti toliau, svarbu, kad M. Valančius jus uždegė ir, tikėtina, ves toliau“, – sakė ji.
Į Kretingą atsitiktinai užsukęs populiarios televizijos laidos „Mes mylim Lietuvą“ vedėjas Ignas Krupavičius, „Pajūrio naujienų“ paklaustas, kokie keliai atvedė į šią parodą, kalbėjo: „Visi bėgame, perkame, leidžiame ir galvojame, kad gyvensime amžinai. Nors visi susitiksime ten, aukštai. Pastaruoju metu tapau didesniu stebėtoju, pastebiu, kokia lenta kabo ant namo, stengiuosi gręžtis į savo kilmę. Gerdamas kavą šįryt pamačiau parodos plakatą, galvoju, privalau dalyvauti ir man tai buvo naujas atradimas. Vedu laidą, kurios viena kryptis – tarmės – yra mano mylimiausia. Nes mes vis labiau atitrūkstame nuo savo šaknų, mūsų vaikai nebežino, kaip kalbėjo jų seneliai. O čia taip iliustratyviai perteiktas žemaitiškų patarlių turinys. Tik įsižeminęs pajauti, kas iš tiesų yra vertinga. Visuose menininkės darbuose pastebiu, kad žmogus čia yra nestabilus, jis tarsi įsižeminęs, o kai esi arčiau žemės, gali labiau ir įsišaknyti.“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
