Ne vienas politikas, bendražygis, bendradarbis tądien prisiminė šį neeilinį žmogų, o kiek apie jį žinome, kiek prisimename mes? Plungės rajonui teko nepaprasta garbė, nes būtent čia B. Gajauskas 1990 m. buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu. Šiemet ypač vertėtų ne tik prisiminti B. Gajausko veiklą mūsų krašte, bet ir deramai įamžinti šios asmenybės atminimą. Ar tai pavyks?
„Laisva tauta turi ginti laisvę“
Iš B. Gajausko knygos „Pro spygliuotas vielas matau dangų“ str. „Pavergtiems laisvė brangesnė už taiką“)
Kitais metais Lietuva pasitiks 37-uosius nepriklausomybės metus. Nauja nepriklausomybės karta namie ir užsieniuose jau augina savo vaikus ir net negalėtų įsivaizduoti kitokio negu viso laisvojo pasaulio gyvenimo. Jei vis dėlto kiekvienas savęs paklaustume, o ką ir kiek aš asmeniškai galėčiau atiduoti, paaukoti už laisvę? Ne savo, bet ateities kartų, žmonių, kurių aš nepažinosiu ir nebematysiu, už jų geresnį gyvenimą, už idėją – Lietuva privalo būti laisva, laisva nuo bet kokių okupantų. Ar galėtume atiduoti viską – savo jaunystę, asmeninę laisvę ir laimę, karjerą, gyvenimo džiaugsmus? Vietoje to 37 metus, arba tiek, kiek netrukus bus mūsų atkurtai valstybei, praleisti kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Ne gyventi, o tik egzistuoti pusbadžiu, pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis sunkiai dirbti, bet neišduoti savo idealų? Mainais už tai negauti jokio
materialinio atlygio? Ar tikrai turėtume tiek valios, kiek jos turėjo B. Gajauskas?
Ar galėtume rizikuoti iš esmės neįmanomomis sąlygomis rašyti tiesos liudijimus iš įkalinimo vietų? Ir kaip tą padaryti, jei nei popieriaus, nei rašiklio nebuvo galima laikyti, jei viską griežtai sekė prižiūrėtojų akys ir rankos. Tačiau tiesos žodis iš nenugalimos dvasios kalinio išsiverždavo į laisvę padedamas ištikimos Balio bendražygės žmonos Irenos. Ji atgabendavo Baliui itin plono popieriaus rašymui ir į laisvę išnešdavo jo straipsnius, nors žinojo – jei bus sugauta, lauks toks pat likimas kaip vyro.
Paprasta pasakyti – „rašydavo, išnešdavo, spausdindavo“. Iš tiesų tai buvo tokios konspiracinės operacijos, apie kurias reiktų atskiro straipsnio ar viso filmo. Nepaprastai mažus plonyčio popieriaus lapelius, prirašytus milimetro dydžio raidėmis, buvo galima pamatyti B. Gajauskui skirtos parodos ekspozicijoje Seime. Šiais lapeliais tiesa apie sovietų „darbelius“ pasiekė laisvąjį pasaulį, jie padėjo priartėti mūsų tautos išsivadavimui iš rusų okupacijos. Visi žinome ir iki šiol kalbame apie Pietų Afrikos politiką Nelsoną Mandelą, tačiau gerokai primiršome savo didvyrius, koks neabejotinai buvo B. Gajauskas, ilgiausiai pasaulyje kalintas politinis kalinys. 1979 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisija kartu su kitais disidentais pasiūlė B. Gajausią kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.
„Valdžia negali tiek duoti, kiek metų mes galime atlaikyti“, – dvasios stiprybę atspindintis politinių kalinių posakis
B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime Gražiškių valsčiuje Vilkaviškio apskrityje. Šeima persikėlė į Kauną, tad Balio vaikystė prabėgo šiame mieste. Čia 1934 m. Balys įstojo į skautų organizaciją. Nuo jaunų dienų jis aktyviai įsitraukė į Lietuvos laisvės gynėjų gretas. Nacistinės okupacijos metais platino lapelius su patriotinėmis mintimis. Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, dalyvavo antisovietinių pogrindininkų veikloje Kaune, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų spaudą. Už priklausymą pogrindinei organizacijai, būdamas vos 22 metų, saugumiečių suimtas. Suimamas priešinosi, nušovė bandžiusį į nelaisvę paimti sovietų saugumietį, už ką Karo tribunolo teismas 1948 m. nuteisė kalėti 25 metus. Skirtą bausmę 1949–1956 m. praleido Balchašo ir Džeskazgano vario kasyklų lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos molibdeno kasyklų lageryje. Šiuo laikotarpiu Balys daug mokėsi, skaitė visas kalėjimų bibliotekose pasitaikiusias knygas, įvairius vadovėlius, iš kitų tautų likimo brolių mokėsi kalbų.
Kokiomis sąlygomis gyveno kaliniai, sunku įsivaizduoti. Pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvė ir to režimo tyrėja Teresė Birutė Burauskaitė pasakojo, kaip net ir nusilpę, ligoti kaliniai buvo varomi į darbus. Neva „medicininė komisija“ išrengdavo kalinį ir tikrintojas ranka suspausdavo sėdmenis. Jei bent kiek raumenų masės dar likę – marš dirbti!
Atlikęs visą skirtą bausmę, 1973 m. B. Gajauskas buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje. Nepaisydamas draudimo sugrįžti į Lietuvą, Kaliningrade jis sugraibė pasą ir grįžo į Kauną. Čia 1973–1977 m. dirbo elektriku ir toliau tęsė pogrindinę veiklą.
Tuo metu vertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, rinko partizaninio judėjimo dokumentus, sudarė lietuvių politinių kalinių sąrašą.
Sovietų saugumiečiai 1977 m. balandį B. Gajauską vėl suėmė. Per kratą rasti A. Solženicyno knygos „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą juodraščiai, užrašai apie sovietinių politinių kalinių padėtį, dokumentai ir tekstai apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS tuometiniam teismui davė gerą pretekstą skirti jam dešimt metų lagerio ir penkerius metus tremties. 1978–1980 m. Balys kalintas Mordovijos lageryje, čia jis simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Dar septynerius įkalinimo metus teko praleisti Kučino (Permės sritis) ypatingojo režimo lageryje. Po lagerio jam buvo paskirti dar dveji metai tremties Čiumikane (Chabarovsko sritis). Iš tremties B. Gajauskas buvo paleistas tik 1989 m., Lietuvoje jau stiprėjant Persitvarkymo Sąjūdžio veiklai ir griežtai reikalaujant paleisti politinius kalinius.
„Dievui, Tėvynei, artimui“
Išėjęs į laisvę B. Gajauskas trumpam apsigyveno JAV, bet netrukus grįžo į Lietuvą ir aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime. Jis dalyvavo Lietuvos ir tarptautinių pasipriešinimo organizacijų veikloje, išrinktas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentu, 1990 m. išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. 1991–1992 m. paskirtas Komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti pirmininku, 1992 m. – Lietuvos Valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi. 1992 m. vykusių išankstinių rinkimų metu vėl išrinktas į Seimą, tapo Politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininku.
1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. 1989 m. Baltų laisvės lygos apdovanotas Laisvės medaliu už kovą išlaisvinant Estiją, Latviją, Lietuvą. Taip pat apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Visa tai tik biografijos faktai, už kurių rikiuojasi daugybė patirčių, mažiau plačiajai visuomenei žinomų dalykų, nes Balys nemėgo skambių kalbų, nedalijo interviu, apskritai apie save nemėgo kalbėti, girtis ir būti giriamas. Niekada neiškėlė jokių asmeninių ambicijų, bet paisė tautos ir valstybės reikalų. Nepaprastas šio žmogaus kuklumas, ramybė, svarbiausios gyvenimo vertybės – tiesa, nesitaikstymas, neieškojimas sau geresnės vietos ir naudos labai praverstų šiandieniniams politikams, neretai dėl asmeninės naudos paminantiems bet kokius moralės principus, dirbančius ne Lietuvai ar jos žmonėms, o savo interesų grupėms. B. Gajauskui tai buvo svetima.
Jo vidinis pasaulis ir moralės kodeksas, formuotas mamos Adelės ir skautų šūkio „Dievui, Tėvynei, artimui“, buvo pagrindiniai gyvenimo kelrodžiai.
Laisvės rytas aušo
Vakarų pasaulyje B. Gajauskas, jo likimas ir kova už laisvę buvo gerai žinoma. Jo vardą kartodavo laisvojo pasaulio radijo stotys, kalinimo istorija plačiai papasakota Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuvių periodiniuose lediniuose.
Aktyvios JAV lietuvių išeivės ir bendrapavardės Bronės Gajauskienės pastangomis B. Gajausko likimas tapo plačiai žinomas pasaulyje. Belgijos advokatas Vincentas van der Bošas 1978 m. kreipėsi į Sovietų Sąjungos ambasadorių Briuselyje, norėdamas B. Gajauską ginti teisme, tačiau jam neleido.
Išeivė B. Gajauskienė toliau rašė laiškus dvasininkams, politikams, ministrams, senatoriams, ambasadoriams, garsioms sporto žvaigždėms. Galiausiai ji pasiekė tikslą – 1979 m. raštą Kremliui dėl B. Gajausko išlaisvinimo pasirašė 170 Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso narių ir 35 senatoriai. Apie šį politinį kalinį kalbėjo JAV ir SSRS prezidentai. Parama B. Gajauskui atėjo iš Vokietijos, Olandijos, ypač Prancūzijos, „Amnesty international“ grupių, Jungtinės Karalystės Parlamento narių.
Kaip semsimės stiprybės iš praeities
Tačiau be galo keista, kad Plungės rajone, o ir Lietuvoje, iki šiol tinkamai neįvertinti šio žmogaus nuopelnai. Kalbėdamas B. Gajausko atminimui skirtoje konferencijoje Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis akcentavo ne tik politinę, bet jau ir pamirštą savotišką ūkinę pagalbą rajonui. Yrant kolūkiams ėmė kurtis privatūs ūkiai, tačiau kilo didžiulė problema dėl žemės ūkio technikos. Sulaukta greitos ir efektyvios B. Gajausko pagalbos. Jis kreipėsi į tuometinį Prancūzijos prezidentą Fransua Miteraną, kuris jau žinojo apie Balį.
Prezidentas pavedė savo šalies Žemės ūkio ministerijai ir Žemės ūkio rūmams parengti pavyzdinę ūkininkų kooperacijos programą, kuri per dešimt metų ir buvo įgyvendinta rajone. Ta pagalba buvo itin operatyvi ir produktyvi ne tik technika, bet ir konkrečiais patarimais, ypač ūkininkų kooperacijos klausimais, patarimais jauniesiems ūkininkams. Buvo įsteigta „Loiret“ draugija, kuri ilgainiui baigė savo veiklą, bet ši pagalba padėjo gerus pagrindus atsirasti stipriems ūkiams.
Taip pat prie kooperatyvo „Pieno gėlė“ ištakų yra prisidėjusios prancūzų, kurių pagalbos tada paprašė B. Gajauskas, iniciatyvos.
Bet neturime gatvės, skverelio, mokyklos ar šiaip bent kokio akmenėlio, menančio ir įamžinančio šio nepaprasto žmogaus atminimą.
Gan trumpai Lietuvos televizijoje sušmėžavo reklama apie B. Gajauskui atminti skirtą dokumentinį filmą „Balys Gajausias – neprarastas laikas“, kurio autoriai – Donatas Jokūbaitis ir Pijus Bastys. Filmo premjera įvyko Vyriausybės rūmuose, tačiau Lietuvos žiūrovų nepasiekė iki šiol.
Net gimtajame Vilkaviškyje rengiamasi pastatyti tik atminimo suolelį pakelės autobusų stotelėje.
Jei Balys būtų gyvas, visos šios „smulkmenos“ jam būtų turbūt tik juokingi didesnių ir mažesnių politikų padedami prie „reikia padaryti“ paukščiukai.
Baliui teko labai sunkūs išbandymai siekiant laisvės, ir jis jos sulaukė. Tik sulaukus laisvos Lietuvos, teko patirti ir karčių dalykų, teismuose įrodinėti savo nekaltumą. Kai įvairių jėgų ir interesų valia jis buvo paskirtas Komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti pirmininku, o vėliau apkaltintas neva dokumentų pradanginimu ir kitais dalykais, teko ginti savo tiesą, kuri kažkam galėjo būti nepatogi.
Kas žino, kam tada reikėjo tų skandalų ir iš jų kylančių dūmų uždangos? Kas pasakys, kam reikėjo šį žmogų stumti į pelkę ir apdrėbti tuo pačiu purvu, kuriame murkdėsi ne vienas svarbus to meto veikėjas? Kam reikėjo paskirti į Valstybės saugumo departamento direktoriaus vietą ir netrukus vėl atleisti? Tiesą turbūt žinojo pats Balys, kaip ir tai, kas pirmasis ir kada iškėlė Lietuvos trispalvę dar rusų okupacijos metu ir drįso tai pasakyti. Tai buvę ne Sąjūdžio vadai, o partizanas, politinis kalinys, kovotojas už laisvę Leonas Laurinskas 1988 m. birželio 14 d. Lietuvos Laisvės Lygos mitingo, skirto pirmiesiems trėmimams paminėti, Vilniuje metu.
Ar mes jau viską supratome ir išmokome visas Nepriklausomybės atgavimo pamokas, ar skiriame melą nuo tiesos? Viename negausių savo interviu apie galbūt galimą atsiminimų knygą „Bernardinų“ informaciniam portalui B. Gajauskas yra sakęs: „Tik aš galiu apie save parašyti. Tai mano jausmai, mano išgyvenimai. Viskas ten bus. Ir atsiminimai. Stengiuosi, kad būtų kuo tiksliau parašyta. Yra tokių, kurie sugalvoja ką nors ir rašo, todėl labai daug melo yra prirašyta. Kartais net galima pasakyti – ką gi tu rašai, jeigu ten nebuvai? Kartais žmonės rašo apie kitus, o aš rašau tik apie save, apie tuos įvykius, kuriuos aš išgyvenau, mačiau, kurių liudininku buvau, apie tuos žmones, su kuriais aš bendravau.“
Koks nepaprastai prasmingas nedidukės B. Gajausko atsiminimų knygelės pavadinimas – „Pro spygliuotas vielas matau dangų“.
