Kelionės virto gyvenimo būdu
Kaip pasakojo Donata, kelionės jos gyvenime neatsirado staiga – viskas prasidėjo dar studijų metais, išvykus pagal mainų programą į Norvegiją. „Ten sutikau savo dabartinį vyrą Germaną. Jau tada viduje jaučiau, kad į šią šalį dar sugrįšiu – ne tik studijuoti, bet ir pagyventi“, – prisiminė pašnekovė.
Po studijų pora dirbo norvegiško kapitalo įmonėje, išmoko norvegų kalbą, o netrukus nusprendė įgyvendinti seną svajonę. „Susikrovėme daiktus į automobilį ir be aiškaus plano išvykome – kaip sakoma, laimės ieškoti. Pradžia nebuvo lengva, tačiau būtent tie iššūkiai mus užaugino ir suformavo tai, kas esame šiandien“, – sakė Donata.
Nors gyvenimas Norvegijoje buvo stabilus ir patogus, ilgainiui pora pajuto, kad rutina ima slopinti smalsumą. „Vidinis balsas vis primindavo – ar tikrai tai yra viskas, ko norime?“ – atviravo keliautoja.
Ilgą laiką kelionės buvo tarsi trumpi pabėgimai nuo kasdienybės, tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. „Puikiai prisimenu akimirką, kai nusipirkome lėktuvo bilietus į Pietų Ameriką. Tąkart aiškiai suvokėme, kad ši kelionė bus kitokia – be tikslaus plano ir be aiškios grįžimo datos. Buvome tik mes, mūsų smalsumas ir stiprus noras pažinti pasaulį giliau“, – kalbėjo Donata. Anot jos, būtent tada kelionės iš paprasto pomėgio virto gyvenimo būdu.
Vienas ryškiausių suvokimo momentų įvyko dar prieš išvykstant. „Vieną vakarą po vidurnakčio grįžau namo ir radau vyrą prie kompiuterio piešiantį Pietų Amerikos šalių kontūrus, žymintį miestus ir vietas, kurias planavome aplankyti. Tą akimirką supratau, kad tai jau nebėra tik svajonė“, – šypsojosi ji.
Pietų Amerika porą traukė jau seniai. Iš pradžių tai buvo daugiau Germano svajonė, tačiau ilgainiui ji tapo bendra. „Žiūrėjome laidas, skaitėme knygas, net pradėjome mokytis ispanų kalbos. Pietų Amerika atrodė tarsi pasaulis, kuriame telpa viskas – nuo kalnų ir džiunglių iki didžiulių miestų ir laukinės gamtos“, – sakė pašnekovė.
Knygos idėja gimė Peru kalnuose
Mintis apie knygą atsirado dar kelionės metu. Donata prisiminė, kad pirmą kartą rimtai apie tai pagalvojo Peru, dešimties dienų žygyje Cordillera Huayhuash kalnuose. „Per tas dešimt dienų nutiko tiek daug netikėtų ir įdomių dalykų, kad pasidarė neįmanoma visko pasilikti tik sau. Natūraliai atsirado noras užrašyti, įamžinti, pasidalinti“, – kalbėjo ji.
Didžiąją dalį užrašų kelionėje fiksavo vyras Germanas. „Užrašai buvo tarsi jo atskiras pasaulis. Aš jo specialiai neskatinau – viskas vyko natūraliai. Keliaujant
kiekviena diena būna kupina emocijų ir įspūdžių, todėl užrašai jam tapdavo savotišku prieglobsčiu“, – sakė Donata.
Apie būsimą skaitytoją tuo metu pora dar negalvojo. „Tiesiog gyvenome savo kelionę ir leidome viskam klostytis natūraliai. Tik maždaug po pusės metų Germanas vieną kartą pasakė: „Kažkaip su mumis nieko tokio nevyksta, kas būtų įdomu skaitytojui.“ Ir, kaip sakoma, prikarksėjo – po kelių dienų Foz do Iguaçu mieste vos neatsidūrėme susišaudymo epicentre“, – prisiminė pašnekovė.
Labiausiai įsiminė žmonės
Paklausta, kas per metus Pietų Amerikoje labiausiai „užkabino“, Donata nedvejojo – žmonės. „Būtent jie paprastas vietas paverčia nepaprastomis. Dažnai atmintyje išlieka ne kraštovaizdžiai, o sutikti žmonės, jų nuoširdumas, netikėti pokalbiai ir maži gestai“, – teigė ji.
Kelionės su kuprine ir palapine kardinaliai pakeitė ir poros požiūrį į komfortą. „Pietų Amerikoje labai aiškiai supratome, kiek nedaug iš tiesų reikia, kad būtum laimingas. Net 128 naktis praleidome pas „Couchsurfing“ šeimininkus, daugiau negu šimtą naktų – palapinėje. Pradedi vertinti ne daiktus, o paprastus dalykus: saugią vietą miegui, šiltą pokalbį, nuoširdų žmogaus priėmimą“, – sakė Donata.
Vis dėlto kelionėje netrūko ir sunkių momentų. „Per Kalėdas Bolivijoje labai pasiilgome artimųjų. Vėliau Patagonijoje maždaug mėnesį keliavome autostopu ir gyvenome tik palapinėje. Kai kelias dienas iš eilės dėl prasto oro teko sėdėti miške palapinėje, atėjo rimtesnis moralinis lūžis“, – prisipažino ji.
Tuomet porai pasidarė aiški pabaigos data. „Nusipirkome bilietus atgal ir žinojome, kada viskas baigsis. Tas suvokimas labai padėjo psichologiškai susitelkti“, – sakė Donata.
Septyneri metai iki knygos
Nors idėja apie knygą gimė natūraliai dar kelionėje, pats kūrybos procesas užtruko net septynerius metus. „Sugrįžus reikėjo viską peržiūrėti, sudėlioti, perrašyti, išgryninti mintis. Galiausiai visa tai virto 500 puslapių knyga“, – kalbėjo pašnekovė.
Į knygą pateko įsimintiniausios ir stipriausios istorijos. „Norėjosi išlaikyti dinamiką, todėl už kadro liko ilgos kelionės be didesnių įvykių ir kasdienė rutina“, – sakė ji.
Pirmą kartą laikyti knygą rankose po tiek metų Donatai su vyru buvo ypatingas jausmas. „Kai pirmą kartą paėmėme knygą į rankas, buvo toks labai aiškus suvokimas, kad visas tas ilgas kelias atsipirko. Ji ne tik pateisino lūkesčius, bet netgi juos pranoko. Ir atrodė būtent taip, kaip ją įsivaizdavome“, – šypsojosi viena pagrindinių knygos veikėjų.
Kelionių „manija“ niekur nedingo
Nors šiandien poros gyvenimas pasikeitęs – šeima pagausėjo, noras keliauti niekur nedingo. „Dabar jau suprantame, kad nuolat keliauti nėra tvaru, tačiau ilgesnių kelionių poreikį jaučiame“, – tikino Donata.
Po kelionės į Pietų Ameriką pora įsigijo kemperį ir leidosi į naujus nuotykius. „Keliavome po Italijos kalnus, vėliau pusmetį praleidome Ispanijoje, Maroke ir Portugalijoje. Tai jau kitoks tempas, kitoks keliavimo būdas, bet tas pats noras pažinti pasaulį mūsų viduje tebėra“, – tvirtino ji.
Šiandien Donata ir Germanas yra aplankę daugiau negu 50 šalių, tačiau, kaip sako pati pašnekovė, skaičius jiems nėra svarbiausia. „Mums svarbu ne šokinėti iš vienos šalies į kitą, o iš tikrųjų pažinti ją, jos žmones ir kultūrą“, – sakė karteniškė.
