Visuomenė vengia pokyčių
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip abejingumas. Tačiau pažvelgus giliau, atsiveria visai kitoks vaizdas – tai nėra pasyvumas iš tingumo. Tai yra psichologinė, kultūrinė ir istorinė sistema, kuri formavo mūsų santykį su valdžia dešimtmečiais.
Psichologijoje dažnai remiamasi psichologijos klasiko, amerikiečio Abraham Maslow poreikių hierarchija. Ji aiškiai parodo: žmogus pirmiausia siekia saugumo – fizinio, ekonominio, emocinio. Tik tada, kai šie poreikiai patenkinti, atsiranda erdvė aukštesniems dalykams – saviraiškai, kūrybai, pilietiniam aktyvumui.
Ir čia, man atrodo, labai svarbus momentas – mes dažnai vertiname save pagal aukštesnius standartus, bet pamirštame, iš kokios patirties ateiname. Lietuvos visuomenė ilgą laiką gyveno sąlygomis, kuriose saugumas nebuvo savaime suprantamas. Istorinės patirtys, politiniai lūžiai, ekonominiai iššūkiai – visa tai paliko pėdsaką mūsų mąstyme.
Todėl natūraliai pradeda atrodyti, kad „geriau taip, kaip yra, negu rizikuoti pokyčiu.“ Net jei viduje jaučiame, kad galėtų būti geriau, dažnai pasirenkame stabilumą. Ne todėl, kad nenorime pokyčio, o todėl, kad nesame tikri, kas bus po jo.
Nematoma riba tarp žmogaus ir valdžios
Lietuviškoje kultūroje giliai įsišaknijęs kuklumas. Iš vienos pusės tai graži vertybė – ji padeda išlaikyti pagarbą, santūrumą, jautrumą kitam žmogui.
Bet politinėje erdvėje ji kartais veikia prieš mus pačius. Reikalauti – vadinasi, kelti klausimus. Kelti klausimus – vadinasi, kažkuria prasme išeiti iš komforto zonos. Ir čia dažnai sustojame. Nes konfliktas daugeliui vis dar nėra tik nuomonių skirtumas – jis jaučiamas kaip įtampa, kaip santykių rizika, kaip kažkas, ko geriau išvengti.
Daugeliui žmonių konfliktas vis dar siejasi su grėsme – ne tik emocine, bet ir socialine. Todėl dažnai pasirenkama tylėti, „neeskaluoti“, „neiti prieš“. Tai sukuria savotišką nematomą ribą tarp žmogaus ir valdžios – ribą, kuri nėra įstatymais nustatyta, bet yra labai reali psichologiškai.
Pilietiškumui reikia vidinio sprendimo
Ši dinamika ypač ryškiai atsiskleidžia mažesniuose miestuose ir rajonuose. Kretinga ar Kretingos rajonas tikrai nėra išimtis.
Čia viskas vyksta arčiau. Žmonės vieni kitus pažįsta, dirba kartu, susitinka ne tik darbo aplinkoje, bet ir kasdienybėje. Tai iš vienos pusės kuria bendruomeniškumą, bet iš kitos – tam tikrą atsargumą.
Deja, dažna situacija, kai, diskutuojant apie problemas, ieškant galimo jų sprendimo, žmonės įsitraukia, pritaria siūlomoms iniciatyvoms, jas palaiko, bet, kai kalba pasisuka apie aktyvų dalyvavimą, atsiranda pauzė. Ne todėl, kad jie neturi nuomonės, ne todėl, kad jiems nerūpi. Dažniausiai todėl, kad nenori eiti į tiesioginę priešpriešą.
Tai yra svarbus psichologinis barjeras – aktyvus, politinis dalyvavimas vis dar dažnai suvokiamas kaip konfliktas, kurio norisi išvengti, o ne kaip natūrali Lietuvos Konstitucijos garantuojama pilietinė teisė.
Gyvenant mažesnėje bendruomenėje, tokioje, kaip Kretinga, būti matomu, turėti poziciją, ją išsakyti – tai jau yra žingsnis, kuris reikalauja vidinės drąsos. Todėl turime paradoksą: žmonių yra, idėjų yra, palaikymo yra – bet jis dažnai lieka „tylus“.
Kartais galvojame, kad pilietiškumas prasideda nuo veiksmų – balsavimo, dalyvavimo, iniciatyvų. Bet iš tikrųjų jis prasideda daug anksčiau. Nuo labai paprasto dalyko – leidimo sau turėti nuomonę.
Ir dar svarbiau – leidimo ją išsakyti. Kol žmogus jaučia, kad tai gali sukelti įtampą ar nepatogumų, jis natūraliai renkasi saugesnį kelią. Ir tai nėra silpnumas – tai savisaugos mechanizmas.
Ar galime reikalauti daugiau?
Atsakymas, man atrodo, nėra vienareikšmis. Reiklumas neatsiranda per vieną dieną ir jo neįmanoma „įjungti“. Jis auga kartu su pasitikėjimu – savimi, kitais, sistema.
Tačiau pradžia visada yra labai paprasta. Ne nuo didelių pareiškimų. Ne nuo konfliktų. O nuo vidinio klausimo: ar to, ką turime, ko pasiekėme, mums iš tikrųjų pakanka? Ir, jei atsakymas bent kartais yra „ne“, vadinasi, pokytis jau prasidėjo.
