Parodos atidarymą lydėjęs autoriaus parengtas pranešimas „Kryždirbystės tradicijos išlaikymas ir perdavimas šeimoje“ atskleidė, kad A. Kulviečio kūrybinis kelias yra glaudžiai susijęs su jo seneliu Eugenijumi Kulviečiu ir pasirinkimu gyventi Lietuvoje.
Visi A. Kulviečio kryžiai yra sukurti iš tropiniuose miškuose augančių medžių medienos. „Man būtų per sunku lietuvių kalba ištarti jų pavadinimus, – teigė jis. – Gyvendamas Lietuvoje ir jau darydamas ne miniatiūrinius, o tikrus, sodybas, kapines ar atmintinas vietas puošiančius kryžius prisiliečiau prie lietuvių taip pamėgto ąžuolo. Jis mano rankose tampa tarsi tiltu tarp dangaus ir žemės – tarp praeities, tikėjimo, laisvės ir mūsų tautinės tapatybės.“
Mažųjų kryžių kolekciją
A. Kulvietis sukūrė gyvendamas Kolumbijoje, kur ir yra gimęs, augęs. Į Lietuvą ji lagaminuose atkeliavo 2002-aisiais metais ir per daugiau kaip 20 metų buvo eksponuojama visoje Lietuvoje. „Mano kryžiai nepabuvojo tik Alytuje ir Ignalinoje“, – A. Kulvietis paatviravo, kad šiuo metu mažųjų kryžių jis nekuria, o kūrybinės idėjos nugula popieriuje, laukdamos tinkamo momento. Šiuo metu visą laiką A. Kulvietis atiduoda pedagoginei veiklai: dėstytojauja ir ispanų kalbos moko Klaipėdos universitete, keliose Klaipėdos gimnazijose, taip pat – Pranciškonų gimnazijoje Kretingoje.
Į kryždirbystę A. Kulvietis nežvelgia tik kaip į amatą. Išeivijoje kryžiai jam simbolizavo namus, kurių neteko tautiečiai: „Stipresnio simbolio už kryžių nėra. Ir tokių kryžių, koplytstulpių, stogastulpių nėra niekur pasaulyje. Manau, kad būtent kryžius išeiviams padėjo išsaugoti lietuvišką tapatybę, kadangi jis yra daugiau negu religija. Kryžius – tautos stiprybės ir išlikimo ženklas.“
Pasirodo, kad nedidelius kryžius kartu su kitais Lietuvos menininkais perkeltųjų asmenų stovykloje kūrė ir Alekso senelis. „Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, manyje sustiprėjo noras pažinti senelio gimtinę, Pamatęs jo drožinius, eskizus, įrankius, pajutau stiprų ryšį su savo šaknimis. Pagaminau pirmąjį kryžių ir supratau – tai taps mano gyvenimo dalimi“, – A. Kulvietis, dalindamasis su auditorija šeimos albumo nuotraukomis, apgailestavo dėl vieno – kad jam senelio sutikti neteko. Tačiau užgimęs vidinis ryšys skatina kryždirbystės meistrą pedagogą gilintis į senelio, kuris Vokietijoje perkeltųjų asmenų stovykloje susitiko ir susidraugavo su Petru Galaune, kūrybinį palikimą. „Traukia mane kažkokia energija, nepalieka ramybėje“, – sakė jis.
Už tai, kad tęsia savo šeimos ir lietuvių tautos kryždirbystės tradicijas, A. Kulviečiui 2009 m. buvo suteiktas tautodailininko vardas.
„Norėčiau, kad kryždirbyste labiau domėtųsi ir mokiniai, ir suaugusieji“, – galimybe dalintis tradicija, lietuviškumu ir svarbia asmenine istorija pasidžiaugė A. Kulvietis. Parodos autoriui paantrino ir Kretingos rajono švietimo centro direktorė Loreta Jurgutienė: „Paroda veiks visą kovą. Kviečiame ja domėtis mokyklas, mokinius, laukiame ir miestelėnų. Manau, kad iš mūsų centro paroda galėtų iškeliauti į bendruomenių namus, kitas erdves. Ši paroda yra unikali, todėl ją turi pamatyti kuo daugiau rajono visuomenės.“
