Kaip „laikinai“ tapo „ilgam“
Kokie keliai lietuvį nudangino už maždaug 8 tūkstančių kilometrų? Kuo jis ten užsiima? Kaip pavyko prisitaikyti, tiksliau, – kaip išmokti europiečiui neįprastos gyvensenos? Ar neketina į Lietuvą grįžti visam?
Baigęs Palangos senąją gimnaziją, viename Prancūzijos universitetų Andrius studijavo politikos mokslus. Kadangi tuo pačiu mokėsi ir japonų kalbos, o trečiaisiais studijų metais turėjo rinktis kurią nors kryptį, natūralu, kad pasirinko Japoniją. „Galvojau, kas tie vieneri metai – eis ir praeis, o bus nuotykis. Jeigu nepatiks, – išvažiuosiu“, – kalbėjo Andrius.
O užsibuvo, mat, bėgant laikui, sakė, užsimezgė draugystės, susiformavo darbo santykiai. Nuo 9-os ryto iki 6-os vakaro jis sėdi biure viename dangoraižių, yra sunkvežimius gaminančios kompanijos komunikacijos specialistas. „Tai, žinoma, nesusiję su knygų rašymu anksti rytais arba ką veikiu vėlyvais vakarais, kai Lietuvoje dar tik pietūs“, – pajuokavo Andrius.
Pasakojo, jog, atvykęs į Japoniją, pradžioje kalbėjęs nerišliais sakiniais, bet prisivertė neužsisklęsti tarp užsieniečių, o kaip tik kuo daugiau būti su japonais, sakyti frazes, mėginti komunikuoti. „Nuolatinis buvimas tarp tos šalies žmonių, mokymasis, kaip valgyti, ką valgyti, pastangos, kaip geriau suprasti tai, ką norima pasakyti, man labai daug padėjo“, – atviravo palangiškis.
Įdomu, ką gi japonai žino apie mus? Andriaus žodžiais, Lietuva – nebe ta šalis, apie kurią būtų svarstoma, kur ji yra geografiškai. Daugelis pažįsta iš atvykusių žmonių pasakojimų, parduotuvėse galima nusipirkti ir kai kurių lietuviškų produktų, pavyzdžiui, šokoladu glaistytų varškės sūrelių, virtų burokėlių, košių arba sriubų. O pačiame Tokijo centre esančioje krautuvėlėje „Labdien“ dirba pardavėja Masako Yokogawa, kuri kasmet aplanko Kaziuko muges Vilniuje, bendrauja su menininkais, iš jų perka ir grįžusi tautiečiams parduoda gražius dirbinius.
Andriaus namai nuo dangoraižių šiek tiek atokiau, keliaudamas traukiniu, užtrunka apie 15–20 min. „Namas – trijų aukštų, aš gyvenu pirmame. Aplinka – erdvi, rami. Tikriausiai daugeliui sunku įsivaizduoti, kad kone Tokijo centre galiu būti tokioj tyloj, kad, išėjęs į lauką apie dvyliktą ar pirmą nakties, negirdžiu nei mašinos, nei žmogaus, tik kartais pro atidarytą langą spragteli tosteris – tada suprantu, kad kažkas pasiskrudino vakarinį skrebutį“, – pasakojo palangiškis.
Ar grįš kada nors gyventi į Lietuvą? Gal, tokių planų, prisipažino, yra… Į kurį miestą? „Turėčiau sakyti, kad į gimtąją Palangą“, – nusišypsojo.
Kaip suprasti japoną?
Septynerius metus toje pačioje didmiesčio gatvėje gyvenantis, į darbą tame pačiame biure tiek pat laiko vaikštantis, toje pačioje parduotuvėje duoną perkantis, o per vakarienę su tais pačiais bičiuliais japonais bendraujantis Andrius apie Japoniją kalbėjo ne nuo intelektualinės olimpo viršūnės, o tiesiog kvietė pažvelgti į tai, kas aktualu tos šalies gyventojui šiandien: dėl itin karštos vasaros nuo 2024-ųjų iki 2025 m. ryžiai pabrango dvigubai; tradiciniame Naujųjų metų aukcione žuvų turguje rekordą pasiekė pirmojo tuno kaina – vienas restoranų žuvį nusipirko už 3 mln. eurų, nes juk gauti pirmąjį metų tuną yra prestižo reikalas! Už vieną aukščiausios kokybės mangą, užaugintą tinklelyje, kad, neduokdie, nukritęs ant žemės nesusidaužtų, – 120 eurų. Beje, šių vaisių saldumas patikrinamas specialiu aparatu. Užtat pietus japonas valgykloje gali nusipirkti ir už 3 ar 5 eurus.
Pasak A. Kleivos, norint suprasti vietinius, reikia ypatingų pastangų, mat Japonija – klampaus konteksto šalis. Pavyzdžiui, išgirdus žodžius „jau vėlu“, norima pasakyti, kad laikas išeiti; jeigu sako „automobilis nešvarus“, suprask, kad reikia nuplauti, jeigu sako „truputį šaltoka“, vadinasi prašo uždaryti langą. „Bet mano vienas mėgstamiausių išsireiškimų – „reikėtų dar pagalvoti“. Vadinasi, prie šios temos daugiau niekada nebus grįžta“, – šypsojosi knygos autorius. Kam tas pasas?
Japonija turi 4 kultūrai ir turizmui svarbius metų laikus, leidžiančius patirti skirtingus įspūdžius, pradedant sniegingais kalnais, baigiant šviesiaisiais paplūdimiais. Tiesa, naujadaru pastaruoju metu tapo teiginys „du sezonai“, mat ilgėja ir palaipsniui karštėja vasaros. Karščiausia istorijoje laikoma 2025-ųjų, ir žmonės jau nebežino, kokios tikėtis kitos.
Tik vienas iš šešių japonų turi pasą. Tai – brangus dokumentas, o ir nelabai reikalingas. „Kam jį ir turėti, jeigu niekur nevažiuoji?“ – retoriškai klausė knygos autorius. Anot jo, žmonės ten gyvena daugiausia uždarame savo pasaulyje, kurio jiems užtenka. Be to, dažnas sunkiai kalba angliškai – gal dėl to, kad mažai progų praktikuotis.
Užtat į Japoniją atvykusių užsieniečių akys pasidaro didžiulės, kai viešame tualete pamato ypatingo dizaino unitazą. „Taip, unitazas šioje šalyje yra karalius“, – juokavo A. Kleiva. Instrukcijoje daug mygtukų ir kiekvienas jų atsakingas už savo funkcijas. Patogumas, paslaugumas Japonijoje apskritai yra standartas. Kai kurios parduotuvės, kuriose nuo kojų iki galvos galima apsirengti, susimokėti mokesčius, nusipirkti spaudos, išsiųsti siuntinį ar net įsigyti bilietą, tarkim, į Lady Gaga koncertą, veikia 24 val. per parą. Arbatpinigių kultūra visiškai nepriimtina – jeigu kavinėje paliksi, padavėjas kad ir bėgte pasivijęs pinigus grąžins.
Tarp klausytojų – ir laiminga mama
„Visos mamos džiaugiasi, kai jų vaikai laimingi, kai jiems gerai sekasi“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta, renginiui pasibaigus, atviravo knygų autoriaus mama palangiškė Eglė Kleivienė. Japonijoje pas sūnų ji lankėsi tik vieną kartą. „Buvo kultūrinis šokas: stebino viskas – dangoraižiai, erdvės, žmonių kultūra, mirtina tyla transporte,“ – keliais žodžiais apibūdino pašnekovė.
Andrius nebe pirmą sykį namo parvyko kartu su Lietuvą, ypač Palangos gamtą pamėgusiu japonu draugu Kaito Sugawara. „Pirmąkart su močiute galvojom, kokią vakarienę reikės pasiūlyti? Žinom, kad Andrius pasiilgsta ir cepelinų, ir vištienos su slyvomis, bet ką valgys svečias? Pasirodo, ir japonams gali būti skanu tai, ką valgome mes, lietuviai“, – šypsojosi Eglė.
