Socialinė parama ir globa dažniausiai asocijuojasi su mieste ir rajone įsikūrusiomis socialines paslaugas teikiančiomis ir administruojančiomis įstaigomis, tačiau tikrasis socialinis darbas prasideda ten, kur matome kaimyną arba išgirstame nuogirdas apie asmenį ar šeimą, kuriems reikalinga socialinė pagalba. Kretingos rajone socialinių paslaugų tinklas kasdien sprendžia neeilinį galvosūkį: kaip užtikrinti, kad pagalba laiku pasiektų tiek mieste gyvenančią sunkumų prispaustą jauną šeimą, tiek visiškai izoliuotą senolį tolimesniuose rajono vienkiemiuose? Net ir šiandienos civilizuotame pasaulyje, kurį baigia užvaldyti informacinės technologijos, renovuojami keliai, neretai socialinė pagalba žmogui baigiasi ten, kur baigiasi asfaltas arba žvyruotas kelias.
Kretingos rajono savivaldybė pasižymi išskirtine geografine specifika – šalia aktyvaus miesto centro turime dešimtis atokių kaimų, vienkiemių ir sunkiai pasiekiamų vietovių. Šis atstumas sukuria nematomą, tačiau labai pavojingą barjerą. Respublikos mastu pripažįstama, kad šiuolaikinės socialinės paslaugos privalo būti mobilios, dinamiškos ir prasidėti nuo žmogaus durų, o ne nuo formalaus sprendimo.
Jaunos šeimos kaimuose: tarp socialinės stigmos ir izoliacijos
Nors valstybės siūlomos finansinės paskatos ir subsidijos pirmam būstui įsigyti pritraukia jaunimą keltis į Kretingos rajono kaimiškąsias vietoves, realybė įsikūrus neretai būna kupina iššūkių. Jaunos šeimos kaimuose susiduria su visiškai kitokia emocine ir struktūrine aplinka negu mieste.
Didžiausiu stabdžiu čia tampa socialinė stigma ir bendruomenės spaudimas. Mažose gyvenvietėse, kur visi vieni kitus pažįsta, šeimos, išgyvenančios finansines krizes, santykių problemas ar vaikų auginimo sunkumus, linkusios užsidaryti tarp keturių sienų. Baimindamiesi „priklijuotos etiketės“, pagalbos kreipiasi tik tada, kai situacija tampa kritinė, o problemos – įsisenėjusios. Prie to prisideda ir atstumas iki paslaugų, jų pasiekiamumas. Jei vaikui reikalinga logopedo, psichologo pagalba ar specializuotas neformalus ugdymas, kaimiškose vietovėse šių specialistų tiesiog nėra. Šeima tampa priklausoma nuo automobilio, nes vienam tėvų išvykus dirbti tolėliau, motinos su mažamečiais vaikais lieka visiškai izoliuotos atokiose sodybose, o tai dramatiškai didina emocinę įtampą ir krizių riziką.
Nuo neįgaliųjų integracijos iki senolių vienkiemiuose
Kitoje atskirties pusėje – asmenys su negalia ir senyvo amžiaus žmonės, kurių poreikiai reikalauja nepertraukiamos priežiūros.
Nors rajone sėkmingai veikia dienos centrai neįgaliesiems ir senjorams, didžiausiu iššūkiu išlieka logistika. Nuvežti neįgalųjį iš tolimesnio kaimo į užimtumą Kretingoje ar Salantuose reikia specializuoto transporto, taip pat iššūkių kyla dėl gyvenamosios vietos nepravažiuojamų kelių pagal sezoniškumą ir nuolatiVieniši senoliai vienkiemiuose – tai pati pažeidžiamiausia grupė. Rudens atodrėkiai ar žiemos pūgos šiuos žmones visiškai atkerta nuo pasaulio. Prasta kaimo kelių infrastruktūra tampa fiziniu barjeru socialiniams darbuotojams, teikiantiems integralią pagalbą (globą ir slaugą) namuose. Be to, šie žmonės dažniausiai nesinaudoja internetu, todėl juos sunkiai pasiekia informacija apie jiems priklausančias socialines paslaugas, galimą gauti socialinę paramą. Skaitmenizuojant paslaugas, senyvo amžiaus žmonės tampa atskirti nuo pasaulio dėl interneto prieigos trūkumo, negebėjimo naudotis informacinėmis technologijomis. Kokiu būdu padedame šiai mūsų visuomenės kartai adaptuotis greitai besikeičiančiame pasaulyje įgyjant oraus išgyvenimo statusą?
Kur stringa sistema
Rajono socialinės srities specialistai atvirai įvardija pagrindines problemas.
Viena jų – sodybų nepasiekiamumas. Socialiniai darbuotojai kelyje iki atokių sodybų praleidžia didelę dalį savo darbo laiko. Atitinkamai nuo sezoniškumo, žiemos bei lietingais laikotarpiais vienišų senolių ir negalią turinčių asmenų sodybos tampa nepasiekiamos dėl sunkiai pravažiuojamų kelių iki sodybos.
Dar viena problema – paslaugų trūkumas kaimiškose vietovėse. Centralizuotos paslaugos mieste verčia kaimo gyventojus migruoti, užuot gavus pagalbą vietoje. Viešasis transportas, nors ir nemokamas Kretingos rajone, pagal grafikus nėra palankus, nuvykus į miestą, atlikus reikiamus apsilankymus institucijose, tenka laukti kelias valandas, norint grįžti namo. Ne visų sveikatos būklė yra palanki tokiems sprendimams, todėl kaimų gyventojai pasirenka likti namuose.
Trečiasis iššūkis – informacinis vakuumas. Informacija atokius gyventojus pasiekia pavėluotai, o socialinis darbas dažniausiai veikia „gaisrų gesinimo“, o ne prevencijos principu. Skaitmeninio raštingumo stoka, atsižvelgiant į amžių, ryšių trikdžius, turimų pajamų ribotumą, palieka gyventojus socialiniame užribyje. Skaitmenizavimas turėtų padėti žmogui, o ne priversti žmogų prisitaikyti prie technologijų bet kokia kaina.
Tikrasis progresas prasideda tada, kai nė viena karta nepaliekama nuošalyje.
Ko reikia Kretingai
Norint, kad socialinė pagalba Kretingos rajone veiktų sklandžiau, būtina diegti sprendimus, orientuotus į mobilumą ir bendruomeniškumą. Vienas sprendimų – mobiliųjų specialistų brigados – kad ne šeima su keliais vaikais ar judėjimo problemų turintis senjoras autobusu važiuotų pas psichologą, logopedą, o specialistų komandos pagal grafiką atvyktų į seniūnijų centrus, kuriuose būtų teikiamos reikalingos paslaugos, suderintu su gyventojais laiku ir grafiku.
Dar vienas sprendimas – aprūpinti seniūnijas atitinkamomis transporto priemonėmis, be didelių sąnaudų, galinčias pravalyti kelius, kad socialinis darbuotojas galėtų pasiekti sodybas. Situaciją pagerintų ir kaimynų pagalbos (savitarpio paramos) modelis: teisiškai ir finansiškai skatinti arti vienkiemių gyvenančius kaimynus atlikti paprastas priežiūros funkcijas (atvežti maisto, vaistų, padėti atnešti malkų), už tai gaunant tam tikrą savivaldybės paramą ar kompensaciją.
Seniūnijų ir kaimo bendruomenių įtraukimas: kaimo seniūnaičiai ir bendruomenių pirmininkai turi tapti „pirmaisiais šaukliais“, kurie laiku pastebi izoliacijoje esančią jauną šeimą ar vienišą kaimyną ir perduoda signalą socialinėms tarnyboms, kol problema netapo tragedija. Įgalinti rajono NVO teikti paslaugas seniūnijose ir mieste, taip nuimant paslaugų teikimo naštą nuo rajono biudžetinių įstaigų ir sudarant sąlygas NVO organizacijų veikimui ir darbo vietų kūrimuisi.
Skaitmenizavimas neturėtų tapti kartų atskirties priežastimi. Mūsų, visuomenės užduotis – ne tik diegti naujas technologijas, bet ir kurti aplinką, kurioje kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus ir negalios, žinotų, kas gali jam suteikti pagalbą seniūnijose, nevejant senyvo amžiaus ar negalią turinčių žmonių į miestus tam, kad būtų užpildytas prašymas. Šioje vietoje negalioja problemos permetimas ant senolių vaikų ar giminaičių. Visuomenė vienišėja. Kiekvienas tampa atsakingas už save patį. Kartos išsiskirsto po pasaulį. Prisitaikydami prie besikeičiančios pasaulio kultūros turime kurti žmogui palankią sistemą, bet ne stengtis bet kokia kaina žmogų įsprausti į sistemą.
Socialinių paslaugų kokybė matuojama ne gražiomis ataskaitomis, o tuo, kaip jaučiasi silpniausias ir labiausiai nutolęs mūsų bendruomenės narys. Kretingos rajonas turi visas galimybes tapti pavyzdžiu kitoms savivaldybėms, jei dalis rajono investicijų bus suplanuota ir nukreipta į paslaugų mobilumą, skaitmeninių technologijų prieinamumą ir, svarbiausia, į pagalbą specialistams.






