Klaipėdos mieste beveik pusę amžiaus veikianti Savivaldybės „Debreceno vaistinė“ savo vietą rinkoje išsaugojo gamindama vaistus ir siūlydama tai, ko pacientai neranda didžiuosiuose tinkluose.
1977 m. atidaryta vaistinė sovietmečiu buvo vienintelė akių lašų gamintoja ir tiekėja Klaipėdoje. Šiandien čia tęsiama individuali vaistų gamyba: preparatai ruošiami konkrečiam pacientui pagal gydytojo receptą arba gydymo įstaigos užsakymą. Tai vaistinės veiklos niša.
„Mes esame klasika“, – vaistinę apibūdina jos vadovas Justinas Ščėsna. Paklaustas, kas renkasi tinklams nepriklausančią vaistinę, jis atsako paprastai: „Ko negauna tinkluose, to ateina pas mus.“
Pasak pašnekovo, vieni ieško retesnių vaistų, vaistažolių, papildų ar medicinos prekių, kiti nori išsamesnio pokalbio su vaistininku. Todėl vaistinė išlaiko nekomercinį asortimentą ir individualią gamybą.
J. Ščėsna pasakojo, kad Savivaldybei priklausanti vaistinė iki šiol buvo ir naudinga visuomenei, ir pelninga. Tačiau, jo vertinimu, gamybinės vaistinės didiesiems tinklams nėra patogus pirkinys: tokia veikla reikalauja daugiau investicijų, o pelno galimybės mažesnės.
Masinės prekybos logiką jis vertina kritiškai – mano, kad joje pernelyg daug dėmesio skiriama mažai įsigijimo savikainai, dideliam antkainiui ir reklamai. Savo vaistinės stiprybę pašnekovas sieja su kitokia niša: individualiu preparatu ir gilesne farmacine paslauga.
Konkurencija, kuri surijo mažuosius
Kalbėdamas apie pavienių vaistinių mažėjimą, J. Ščėsna primena 2018 m. pokyčius. Tų metų gegužę Seimas priėmė Farmacijos įstatymo pataisas, panaikinusias ribojimą tame pačiame pastate ar tuo pačiu adresu steigti daugiau negu vieną vaistinę. Pakeitimas buvo grindžiamas geresnėmis verslo sąlygomis, konkurencija ir vaistų prieinamumu.
Pašnekovo vertinimu, mažoms vaistinėms toks sprendimas buvo pražūtingas. Jis priminė, kad tuo metu greta pavienių vaistinių vis sparčiau pradėjo kurtis tinklinės vaistinės, tuomet laikinai siūliusios mažesnes tų pačių vaistų kainas – pirkėjams pervilioti. Tokį konkuravimo būdą J. Ščėsna sieja su individualių vaistinių naikinimu.
Dabartinis vaistinių pasiskirstymas Lietuvoje rodo didžiųjų tinklų mastą. Suskaičiavus Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) 2026 m. rugsėjo 1 d. sąraše veiklą vykdančias vaistines, penkių didžiausių tinklų juridiniams asmenims tenka 1 tūkst. 37 iš 1 tūkst. 233 vietų – apie 84 proc. Šie tinklai – „Camelia“, „Gintarinė vaistinė“, „Eurovaistinė“, „Norfos vaistinė“ ir „BENU“.
Likusių 196 vietų negalima automatiškai vadinti nepriklausomomis: tarp jų yra mažesnių tinklų vaistinių, o sąrašas neatskleidžia visų franšizės, partnerystės ar nuosavybės ryšių.
Šiame kontekste J. Ščėsna abejoja, ar valstybinių vaistinių plėtra būtų lengvai įgyvendinama. Jo žodžiais, už tokio sprendimo turėtų stovėti „labai stipri interesų grupuotė“.
Ministerija: siekiama prieinamumo trimis aspektais
Sveikatos apsaugos ministras L. Kukuraitis apie iniciatyvą viešai kalbėjo dar liepos 10 d. paskelbtame interviu naujienų agentūrai BNS. Tuomet jis ligoninių vaistines įvardijo kaip galimą intervenciją į mažmeninę prekybą, kuri galėtų turėti įtakos jose prieinamų vaistų kainoms. Rugpjūtį „Žinių radijuje“ ministras aiškino, kad vertinamas specialistų, patalpų ir kitų išteklių poreikis.
Tiesa, ligoninių vaistinės daugeliui irgi yra mažai pažįstama vieta. Tai gydymo įstaigų vidiniai padaliniai, kuriuose farmacijos specialistai rūpinasi vaistų atsargomis, laikymu ir išdavimu skyriams, o kai kur – ir individualių preparatų gamyba. Jų paskirtis – aprūpinti ligoninę ir joje gydomus pacientus, todėl jų nereikėtų painioti su ligoninės patalpose veikiančiomis tinklų vaistinėmis, į kurias apsipirkti gali užsukti kiekvienas.
„Vakarų Lietuvai“ pateiktoje ministro pozicijoje nurodoma, kad idėja kilo siekiant gerinti vaistų prieinamumą laiko, vietos ir kainos prasme. Ministerija atkreipia dėmesį į vaistinių darbo valandas, budinčių vaistinių stoką ir didelę koncentraciją miestuose, kai kaimų bei miestelių gyventojams vaistus pasiekti sunkiau.
Viena svarstomų galimybių – plačiau atverti gydymo įstaigose jau veikiančias vaistines pacientams, kuriems nereikia stacionarinio gydymo. Vis dėlto ministras patvirtino, kad šiuo metu iniciatyva yra diskusijų lygmens: konkretus modelis neaptariamas, svarstomas poreikis ir skirtingos praktinio įgyvendinimo galimybės.
Ministro paaiškinimu, privačių vaistinių siekis uždirbti yra natūralus verslo tikslas, tačiau valstybinių vaistinių veikloje pirmiausia būtų orientuojamasi į pacientų poreikius. Kaip dalinis pavyzdys minima Švedija, kur po ilgą laiką galiojusio valstybinio monopolio veikia mišri sistema.
Kol kas lieka neatsakyta, kokius preparatus tokios vaistinės parduotų, kokiomis valandomis dirbtų ir kaip būtų finansuojama papildoma veikla.
Čaplinskas pasigenda aiškios problemos
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, gydytojas prof. dr. Saulius Čaplinskas netrukus po ministro pasisakymų viešai atkreipė dėmesį, kad tokia idėja pernelyg abstrakti – lieka neaišku nei tai, kokią problemą valstybė spręstų, nei tai, kiek tai jai kainuotų.
Tam tikrą ligoninių vaistinių atvėrimo naudą Seimo narys įžvelgia: po sudėtingo gydymo išrašomas pacientas galėtų toje pačioje įstaigoje įsigyti naujai paskirtus vaistus ir pasikonsultuoti su farmacijos specialistu. Tačiau pažadą apie mažesnes kainas parlamentaras vertina gerokai atsargiau.
„Kol tokio vertinimo nėra, teiginys „atsiras valstybinė vaistinė – vaistai atpigs“ yra daugiau politinė hipotezė negu įrodyta sveikatos politikos priemonė“, – rašė S. Čaplinskas.
Jo klausimai konkretūs: kuriuos vaistus norima atpiginti, kokią jų kainos dalį sudaro mažmeninė prekyba, kiek kainuotų papildomos patalpos, atsargos, informacinės sistemos ir darbuotojai? Ir kokio kainų pokyčio būtų galima tikėtis visa tai įskaičiavus?
Galimybę ligoninių vaistinėms aptarnauti ambulatorinius pacientus jis laiko verta analizės ir galbūt pilotinio išbandymo.
Ar ligoninės vaistinė priartėtų prie kaimo?
Kalbėdamas su „Vakarų Lietuva“ S. Čaplinskas iškėlė dar vieną klausimą: ar ligoninių vaistinių atvėrimas iš tiesų padėtų periferijos gyventojams?
Jis pritarė, kad ligoninės pačios tolsta nuo mažesnių gyvenviečių, o gydymo įstaigose ar prie pat jų dažnai jau veikia komercinės vaistinės. Todėl papildoma prekybos vieta ligoninėje savaime nesutrumpintų atokiau gyvenančio žmogaus kelionės.
Jeigu naujas vaistines būtų numatyta steigti pačioje periferijoje, kiltų personalo klausimas – iš kur būtų paimti joms reikalingi farmacijos specialistai?
Parlamentaras siūlo palyginti ir kitus sprendimus, pavyzdžiui, vaistų pristatymą į namus ar jų atvežimo organizavimą.
Statistika atskleidžia, kad Lietuva pagal vaistinių skaičių šalyje gerokai lenkia ES vidurkį. Štai Vyriausybės išvados projekto dėl mobiliųjų vaistinių duomenimis, 2023 m. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko 47 vaistinės, kai ES vidurkis buvo 32, EBPO – 28. Tačiau toks tankumas neparodo nei atstumo nuo konkretaus kaimo, nei galimybės nusipirkti vaistų sekmadienio vakarą.
Valstybinės vaistinės iškaba vyresniam skaitytojui gali priminti laikus, kai vaistinės dar nekonkuravo lojalumo kortelėmis ir nuolaidų savaitėmis. Politikams tai patrauklus pažadas – valstybė pasirūpins ten, kur verslui neapsimoka. Tačiau sugrįžti tektų į rinką, kurioje penkiems tinklams tenka daugiau kaip keturi penktadaliai veikiančių vaistinių vietų. Joje reikėtų derėtis dėl tiekimo sąlygų, konkuruoti dėl specialistų ir finansuoti ilgesnes darbo valandas ar mažiau pelningas paslaugas. Kol neaišku, kas ir kiek už tai mokėtų, valstybinių vaistinių idėjos politinis patrauklumas gerokai aiškesnis už jos ekonominį pagrindą.
