D. Žukauskas pasakojo, kad pažintis su Tauragės šauliais užsimezgė jam tarnaujant Tauragės Švč. Trejybės parapijoje.
„Pamačiau, kad ten yra daug šaulių, visi labai draugiški. Susipažinus sulaukiau kvietimo stoti į Lietuvos šaulių sąjungą. Mėgstu gamtą, žygius, todėl sutikau. Kadangi iškart po mokyklos pradėjau mokytis Kunigų seminarijoje ir neteko tarnauti kariuomenėje, visada viduje kirbėjo noras kažkaip kompensuoti tą praradimą, – taip apie apsisprendimą apsivilkti šaulišką uniformą kalbėjo D. Žukauskas. – Šaulių organizacijoje nėra nereikalingų žmonių, kiekvienas čia gali rasti savo vietą, nesvarbu, koks jo amžius, profesija ar gebėjimai. Radau ten savo vietą ir aš, buvau paskirtas kapelionu. Man patinka, puikiai jaučiuosi su šaulio uniforma.“
Gegužės mėnesį suėjo lygiai metai, kaip D. Žukauskas eina Lietuvos šaulių sąjungos LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės kapeliono pareigas. Kariuomenėje kapeliono pareigybė jau įprasta, o Šaulių sąjungoje tai gana naujas dalykas, kol kas dar rengiama programa ir įstatai. Kapeliono užduotis – lydėti šaulius jų tarnystėje, teikti moralinę atramą, stiprinti vertybinius pagrindus.
Dvasininkas sako matantis didelę prasmę šauliškoje veikloje. Dabar šauliai vis dažniau kviečiami į pagalbą net ir kasdienėse situacijoje, niekuo nesusijusiose su kariniais veiksmais. Pavyzdžiui, kai reikia surasti miške pasiklydusį senolį, rugsėjo pirmosiomis dienomis užtikrinti saugų eismą sankryžose prie mokyklų ar palaikyti tvarką miestų gatvėse didesnių švenčių metu.
Vis dėlto pastaruoju metu vis dažniau girdime apie karinius neramumus, kurie, regis, vis arčiau mūsų.
„Kol karas toli, atrodo, tai neliečia mūsų, bet kai dronai ima virš galvų skraidyti, tada susirūpiname. Imame ruoštis, domėtis, kaip apginti save ir savo artimą. Šiandien aktuali ir kitokia kova – kova su didžiule dezinformacijos mašina. Jos mastai rodo, kad turim reikalų su priešiškom jėgom“, – mintimis dalijosi D. Žukauskas.
Klebonas pasakojo ir pats ne kartą paraginęs pažįstamus atidžiau tikrinti informacijos šaltinius, kritiškiau pažiūrėti į kokią internete perskaitytą žinią. Kaip bebūtų, gyvename neramiais laikais, negalima to pamiršti.
Vis dėlto dvasininkas sakė esantis ramus dėl savo ir aplinkinių saugumo, pasitikintis šalies institucijomis, jų dedamomis pastangomis užtikrinti saugą ir rimtį. Savo laiką bei mintis skiriantis ne tik šauliškai veiklai, bet ir maldai, kuri taip pat saugo, globoja, padeda sunkiomis akimirkomis.
D. Žukauskas prisiminė ne taip seniai per Marijos radiją girdėjęs vyskupo Jono Kaunecko pamokslą apie pokario įvykius Austrijoje. Jame vyskupas atkreipė dėmesį į tai, kad komunistinė kariuomenė šią šalį 1953-aisiais paliko be kraujo praliejimo. Nes visa šalis kalbėjo rožančiaus maldą, prašydama aukščiausiojo atsiųsti taiką bei apsaugoti nuo karo neramumų. Pamoksle minimi ir vėlesni laikai, 1989 metai, kai krito Berlyną padalinusi siena. Šis perversmas irgi įvyko karštų tikinčiųjų visame pasaulyje maldų dėka.
„O dabar žmonės įsukti į nesibaigiančius reikalus, visur matome nuolatinį skubėjimą. Ir maldai laiko tarsi nelieka. Per renginį kartą paklausiau parapijiečių, kas kalba rožančių. Nedaug rankų tepakilo. Teko būti rekolekcijose Maltoje, ten daug kur pamatysi Marijos, kitų šventųjų atvaizdus. Gidė pasakojo, kad 60 procentų vietos gyventojų Mišiose dalyvauja kasdien, 90 procentų – kiekvieną sekmadienį. Gaila, kad pas mus kitokia situacija“, – apgailestavo dvasininkas.
Paklaustas apie savo šaknis,
D. Žukauskas juokavo neretai išgirdęs tokį klausimą mėgstantis užduoti galvosūkį – pasakantis, kad yra kilęs iš Vokietijos. Prireikia laiko, kol pašnekovas susivokia, jog dvasininkas turi omeny Mažąją Lietuvą, Klaipėdos kraštą, kuris anksčiau priklausė Vokietijai.
Dvasininkas užaugo Šilutės rajone, didelėje šeimoje, kartu su broliu ir keturiom seserim. Šeimoje kunigystės pavyzdžio nebuvo, tačiau visada traukė bažnyčia, jaunomis dienomis patarnaudavęs šv. Mišių metu. Įspūdį darė iš Pagėgių atvažiuodavęs kunigas Petras Šiurys. Tikėjimo tiesų nuo mažų dienų mokė ir mama bei močiutės, viena jų net buvusi tretininkė.
Stalgėnų parapijoje D. Žukauskas – jau 5-eri metai. Pašnekovas sako čia atradęs ramybę, kurios visada troško širdis. Ankstesnės patirtys Klaipėdos, Tauragės, Gargždų, Skuodo bažnyčiose parodė, kad miesto šurmulys – ne jam.
„Būdavo, paskambina, kviečia pas ligonį. Tada stovėdamas išsrėbi sriubą ir bėgi į mašiną. Arba krikštynos, vestuvės – kas puse valandos. Nepatinka man toks skubėjimas, kai žmonės lipa vieni ant kitų. Vienas, žiūrėk, pavėlavo, kitas per anksti atėjo. Tikras konvejeris… Ilgainiui išmokau planuoti taip, kad vienai ceremonijai būtų skiriama mažiausiai valanda.“
O Stalgėnuose, taip pat aptarnaujamose Žlibinų ir Kantaučių parapijoje visai kitaip bėga laikas, čia galima rasti laiko ne tik maldai, bet ir gilesniam pokalbiu su parapijiečiais. Be to, D. Žukauskas kartais dalyvauja ir rekolekcijose Žemaičių Kalvarijoje, kur turi galimybę dvasiškai sustiprinti, palydėti išeičių iš įvairių sudėtingų situacijų ieškančius tikinčiuosius.
Klebonas pasakojo iš jaunų šeimų kartais išgirstantis pasakymą – ateisim į bažnyčią, kai pasensim. „Bet ar visi sulaukia tos gilios senatvės?! Kitas vos 45-erių krenta ir nebeatsikelia. Kol žmogus sunkiai nesuserga ar kokia nelaimė neištinka, tol nesusimąsto apie Dievą. Todėl aš kartais paraginu parapijiečius ateiti į bažnyčią ir „be reikalo“, eilinį sekmadienį. Kai būsim tvirtesni savo tikėjime, tada ir išorinės grėsmės nebus tokios baisios.“
Jurgita NAGLIENĖ
„Žemaitis“






