Į Kauną – šimtai sirgalių
Dar sekmadienio rytą Kretingos Rotušės aikštėje buvo galima pajusti, kad laukia neeilinė diena. Nuo devintos valandos čia rinkosi „Minijos“ sirgaliai, pasipuošę komandos spalvomis, nešini vėliavomis ir šalikais. Vieni atvyko su draugais, kiti – su šeimomis, o visus vienijo tas pats tikslas – svarbiausią sezono akimirką būti šalia savo komandos.
Kretingos rajono savivaldybė sirgaliams į Kauną nuvežti suorganizavo šešis autobusus. „Visi autobusai pilni. Dar labai daug žmonių išvažiuoja savo automobiliais“, – prieš išvykstant kalbėjo Kultūros ir sporto skyriaus specialistas Erikas Žiubrys.
Pasak jo, vien autobusais į finalą vyko apie 300 žmonių, tačiau tai buvo tik dalis viso palaikymo. „Žinau, kad į Kauną kai kurie išvyko dar šeštadienį. Ir šiandien dar važiuoja – kas keturiese, kas septyniese, devyniese, o žinau grupių, kai vyko ir penkiolika sirgalių“, – sekmadienį kalbėjo į finalą savo automobiliu vykęs „Minijos“ gerbėjas.
Į išvykstančius sirgalius kreipėsi ir vicemerė Vaida Jakumienė. Ji akcentavo, kad „Minija“ savo miestui jau padovanojo didžiulę futbolo šventę, o dabar atėjo eilė kretingiškiams atsilyginti palaikymu. Ji neslėpė, kad šios rungtynės jai pačiai kelia stiprių emocijų – vicemerė buvo ir rungtynėse, kuriose „Minija“ iškovojo kelialapį į finalą. „Širdyje jausmas labai stiprus. Ta emocija, kuri tvyrojo tada stadione, nenusakoma žodžiais. Tai euforija, šventė. Ir, pažiūrėkite, kiek žmonių. Tai visų pirma bendrystė – sporto bendruomenės bendrystė“, – kalbėjo V. Jakumienė.
Negalėjo praleisti istorinių varžybų
Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadione susirinkusių žiūrovų skaičius siekė 3 tūkst. 816. Tarp jų buvo ir gausus būrys kretingiškių, kuriems ši kelionė tapo ypatingu prisiminimu.
Į istorinį finalą kartu su šeima, keturmečiu sūnumi Domu vykusi kretingiškė Lukrecija Lengvinė papasakojo, kad puiki nuotaika tvyrojo dar prieš prasidedant rungtynėms. „Minijos“ sirgalių zonoje susirinkę kraštiečiai vieningai palaikė savo miesto komandą: „Šios rungtynės sutraukė ne tik ištikimiausius komandos fanus, bet ir kitus sportui neabejingus rajono gyventojus. Mes su šeima palaikome visus Kretingos sportininkus, ne išimtis – ir Kretingos „Minija“. Taigi praleisti tokias rungtynes, kurios vienaip ar kitaip įsirašo į istoriją, būtų gėdinga.“
Tribūnose netrūko skanduočių, vėliavų, dūmų ir garsaus kretingiškių palaikymo. Sirgaliai savo komandą drąsino nuo pirmųjų minučių iki pat finalinio teisėjo švilpuko. Net ir tada, kai rezultatas tapo nepalankus, palaikymas nenutilo.
Po rungtynių įspūdžiais dalijosi ir Mindaugas Šipalis. Jam šis finalas buvo išskirtinis ne tik dėl „Minijos“ pasiekimo, bet ir dėl pačios vietos – didžiulio S. Dariaus ir S. Girėno stadiono, kurio atmosferą, pasak jo, reikia patirti pačiam. „Varžybos sekmadienį buvo tikrai išskirtinės. Pirmiausia – pati jų vieta. Daugeliui turbūt, kaip ir man, Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas matytas ir aplankytas pirmą kartą. Didingumą ir atmosferą reikia pajausti ten pabuvus. O kai Lietuvos taurės finale žaidžia tavo miesto komanda „Minija“ – būtinai turi ten dalyvauti“, – savo įspūdžiais dalijosi kretingiškis.
M. Šipalis, vertindamas rungtynes, pripažino, kad „Minijai“ šiek tiek pritrūko kovingumo ir galbūt koją pakišo startinis jaudulys. Kretingiškio akimis, kauniečiai buvo stipresni, geriau išnaudojo progas ir skaudžiai baudė už klaidas. „Po varžybų nenuliūdom, turbūt laimingesni buvom negu „Kauno Žalgiris“. Sukeltas triukšmas, dūmai, skanduotės skambėjo per visas varžybas“, – sakė Mindaugas.
„Minija“ nebuvo lengvas varžovas
Pats finalas kretingiškiams nebuvo lengvas, tačiau „Minija“ parodė, kad į lemiamą kovą pateko ne atsitiktinai.
Susitikimo pradžioje „Kauno Žalgiris“ turėjo daugiau iniciatyvos ir dažniau rengė pavojingas atakas. Vis dėlto kretingiškių vartininkas Vykintas Gaudiešius ne kartą gelbėjo komandą, o 36-ą minutę atrėmė ir kauniečių žaidėjo Amine’o Benchaibo baudinį. Šis epizodas „Minijai“ suteikė papildomo pasitikėjimo ir dar kartą parodė, kad varžovams lengvos pergalės nebus.
Pirmasis įvartį 22-ą minutę įmušė „Kauno Žalgirio“ žaidėjas Leonas Krekovičius. Tačiau iki pertraukos „Minija“ išlaikė intrigą ir į rūbinę išėjo atsilikdama vos vienu įvarčiu – 0:1.
Antrajame kėlinyje kretingiškiai toliau bandė priešintis varžovų spaudimui, kūrė savo progas ir ieškojo galimybių pakeisti rungtynių eigą. Vis dėlto
51-ą minutę po „Minijos“ gynybos klaidos Gabrielius Debeljuhas padidino kauniečių persvarą, o 73-ią minutę Marko Konataras pelnė trečiąjį įvartį.
Galutinis rezultatas – 0:3 „Kauno Žalgirio“ naudai. Kauniečiai pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo LFF taurę, o „Minijai“ atiteko finalo sidabro medaliai.
Istorija, prasidėjusi prieš 62 metus
Šių metų finalas Kretingai ypatingas ir dėl klubo istorijos. Paskutinį kartą Lietuvos futbolo taurės finale „Minija“ žaidė 1964 metais. Tuomet Kretingos futbolininkai ne tik pasiekė finalą, bet ir tapo taurės laimėtojais.
Kaip socialiniame tinkle prisiminė kretingiškis Romualdas Beniušis, 1964-ieji „Minijai“ buvo itin sėkmingi. Pavasarį Palangoje komanda iškovojo Palangos „Juzės“ taurę, o rugsėjo
13-ąją namų stadione, stebint maždaug 5 tūkst. žiūrovų, Lietuvos futbolo taurės finale 3:2 įveikė Klaipėdos „Baltiją“.
Tais pačiais metais „Minija“ A lygos pirmenybėse iškovojo bronzos medalius. Ryškiausias komandos atakų lyderis buvo kapitonas Ramutis Trumpenskas, taurės finale pelnęs du įvarčius. A lygos pirmenybėse per 30 rungtynių jis įmušė 25 kartus – šis rezultatyvumo rekordas, pasak R. Beniušio, iki šiol nepagerintas.
Po 62 metų „Minija“ vėl žengė į LFF taurės finalo aikštę. Nors šįkart trofėjaus iškovoti nepavyko, pats sugrįžimas į tokį svarbų etapą yra reikšmingas pasiekimas, įrašantis naują puslapį Kretingos futbolo istorijoje.
Kelias į finalą taip pat buvo vertas pagarbos. Kretingiškiai eliminavo Alytaus „Dainavą“ ir Panevėžio „Ekraną“, o pusfinalyje, dukart atsilikę, sugebėjo atsitiesti ir 3:2 įveikti „Dainavą“. Ši pergalė ir atvėrė duris į Kauną.
Treneris: „Noriu padėkoti savo žaidėjams“
FK „Minijos“ treneris Darius Gvildys komentarą po rungtynių su „Kauno Žalgiriu“ pateikė „YouTube“ kanalui „Lietuvos futbolas“. Strategas pripažino varžovų pranašumą, padėkojo savo auklėtiniams už kovą, pasidalijo mintimis apie rungtynių eigą, sugrįžimą į Kauno stadioną ir Kretingos komandos sirgalių palaikymą.
„Žinot, čia tokia Pelenės istorija, kaip aš vadinu. Šiandien vaikinai atidavė visas jėgas, tačiau „Kauno Žalgiris“ tiesiog buvo stipresnis ir tikslesnis. Be abejo, pirmame kėlinyje turėjome labai gerą progą įmušti. Jei būtume išlyginę rezultatą iki 1:1, situacija ir psichologija galėjo kardinaliai pasikeisti. Tačiau antro kėlinio pradžioje per greitai praleidome įvartį. Prieš tokią komandą atlošti dviejų įvarčių skirtumą šiandien mums buvo per sudėtinga. Aš tai žinau. Noriu pasveikinti „Kauno Žalgirio“ vaikinus, palinkėti jiems sėkmės Europos čempionate ir padėkoti savo žaidėjams už tai, ką jie šiandien nuveikė. Be abejo, dabar visas dėmesys bus skirtas Plungės „Babrungui“. Vaikinai žino, kad mūsų laukia antrasis finalas, o mūsų tikslas dabar yra ten. Labai ačiū vaikinams. Jie tikrai kovojo, turėjome momentų, bet vis dėlto turime pripažinti, kad šiandien „Kauno Žalgiris“ – čempionai“, – kalbėjo D. Gvildys.
Pasak trenerio, „Kauno Žalgiris“ sėkmingai naudojo aukštą spaudimą, todėl „Minijos“ futbolininkams reikėjo greičiau priimti sprendimus.
„Mes žinojome, kad jie naudoja aukštą spaudimą ir tai daro pakankamai kokybiškai. Be abejo, kalbėjau su vaikinais, kad viską reikia daryti greičiau. Kamuolys turi judėti greičiau, o mums šiandien trūko tokio lygio rungtynių patirties. Reikia pažinti tokį futbolą. Manau, kad po dvejų, trejų ar ketverių tokių sunkių rungtynių „Minijos“ vaikinai jau atrodytų visai kitaip. Vis dėlto reikia pasitikėjimo, reikia pajusti erdvę. „Kauno Žalgiris“ žaidžia namuose, o tai taip pat labai svarbu. Nemėgstu pralaimėti, bet tenka pripažinti, kad šiandien varžovas buvo stipresnis“, – teigė strategas.
