Nors valdininkai gražiais lozungais deklaruoja rajono plėtrą ir norą pritraukti jaunas šeimas, realybėje reikalauja neįmanomų dalykų – prisijungti prie centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų ten, kur fizinės infrastruktūros nėra, o artimiausi viešojo tiekėjo vamzdynai driekiasi už šimtų metrų. Tai nėra vien tik biurokratinis nesusipratimas. Tai – sąmoningas ir sisteminis Savivaldybės administracijos neveikimas, kai savo neatliktų darbų bei dešimtmečius vėluojančių investicijų naštą mėginama perkelti ant sąžiningų statytojų pečių.
Istorinis reliktas – kaip nuosprendis gyventojams
Išduodama statybos leidimus, Kretingos rajono savivaldybė vis dar remiasi 2010 m. spalio 28 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-379 patvirtintu Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiuoju planu. Nors šis dokumentas, parengtas prieš 16 metų, visiškai neatitinka nūdienos realijų, Savivaldybės valdininkams jis tapo patogia priedanga stabdant individualių gyvenamųjų namų statybos plėtrą.
Planavimo kolizija – 2010 metais įteisintas Specialusis planas neatspindi naujųjų gyvenamųjų teritorijų ir kvartalų, kurie vėliau buvo suformuoti pagal pačios Savivaldybės patvirtintą Bendrąjį planą. ,,Popierinės“ zonavimo ribos – teritorijų planavimo dokumentuose sklypas pažymėtas kaip viešosios infrastruktūros teritorija. Todėl Savivaldybės specialistai atmeta projektus, reikalaudami prisijungti prie centralizuotų tinklų. Faktas, kad UAB „Kretingos vandenys“ iki šios teritorijos nėra nutiesę Specialiuoju planu numatytų vamzdynų, Savivaldybės atstovų nedomina. Be to, gyventojams primetama prievolė savo lėšomis tiesti šimtus metrų inžinerinių tinklų per svetimus privačius ar valstybinius sklypus. Individualiam statytojui tai finansiškai nepakeliama, ekonomiškai neracionali ir teisiškai itin sudėtingai įgyvendinama užduotis.
Specialaus plano keitimas problemos nesprendžia
Savivaldybės administracija puikiai supranta šią teisinę ir ūkinę aklavietę. Dar 2023 m. pabaigoje Kretingos rajono taryba priėmė sprendimą Nr. T2-363, kuriuo inicijavo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiojo plano keitimą. 2025 m. lapkritį Savivaldybė galiausiai pasirašė oficialią sutartį su projektuotojais šio plano pakeitimams parengti.
Visgi procesai valdžios kabinetuose vyksta vėžlio greičiu. Planavimo programoje numatyti trys etapai: parengiamasis, rengimo ir baigiamasis. Kiekvienas jų pradedamas tik tada, kai užbaigiamas ankstesnysis. Kiekvieno etapo sprendinius privalo patvirtinti planavimo organizatorius – Savivaldybė. Nors oficialus plano pakeitimo terminas yra 18 mėnesių nuo sutarties įsigaliojimo su galimybe jį dukart pratęsti po du mėnesius, realus užbaigimo laikas išlieka mįslė, žinant, kaip manipuliuojama ir terminais.
Specialiojo plano koregavimo metu ir toliau naudojamas pasenęs dokumentas, kuris šiuo metu rajone paralyžiuoja statybų procesus. Savivaldybė privalo prisiimti atsakomybę už dirbtinai kuriamas kliūtis: nesugebėjimas per penkiolika ar šešiolika metų įgyvendinti pačios patvirtintų sprendinių neturėtų tapti suvaržymu rajono gyventojams.
Užuot pasinaudojusi kaimynų patirtimi, Kretingos rajono savivaldybės administracija renkasi riboti gyventojų teisę į statybą. Štai Klaipėdos rajono savivaldybė po dešimčių pralaimėtų bylų Lietuvos administracinių ginčų komisijoje jau pritaikė laikinumo principą: čia leidimai statyti namus su vietiniais inžineriniais tinklais išduodami techniniame projekte juos įvardijant laikinaisiais tol, kol nėra nutiestos centralizuotos trasos. O Kretingos rajono valdininkai gyventojų teisėtus lūkesčius ignoruoja ir atsisako taikyti analogišką praktiką, leidžiančią įsirengti vietinius tinklus su sąlyga vėliau prisijungti prie centralizuotos sistemos.
Problemos sprendimą per trišales sutartis ignoruoja
Susidaro įspūdis, kad Kretingos rajono Savivaldybės valdžios atstovai nutyli faktą, jog galiojantis Lietuvos Respublikos Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas suteikia jiems tiesioginį instrumentą šiai problemai taikiai išspręsti. Tai – Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis (trišalis modelis).
Pagal galiojančius teisės aktus tais atvejais, kai teritorijoje vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planas yra patvirtintas, tačiau tinklai dar fiziškai neįrengti, Savivaldybė privalo statytojui pasiūlyti sudaryti trišalę plėtros sutartį. Joje šalimis taptų Savivaldybė (organizatorius), statytojas (iniciatorius) ir UAB „Kretingos vandenys“ (valdytojas).
Ši sutartis teisiškai įtvirtina laikinumo principą: techniniame projekte statytojui leidžiama numatyti individualų gręžinį bei nuotekų valyklą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą su sąlyga, kad, nutiesus centralizuotus tinklus, jis įsipareigos per nustatytą terminą prie jų prisijungti, o laikinuosius įrenginius pašalinti. Savivaldybės atsisakymas inicijuoti ar pasirašyti tokią sutartį, argumentuojant tik fizinių tinklų nebuvimu, teismų praktikoje laikomas piktnaudžiavimu administraciniais įgaliojimais ir dirbtiniu kliūčių kūrimu.
Lietuvos administracinių ginčų komisijos (LAGK) pozicija šiuo klausimu yra griežta ir vienareikšmė: teritorijų planavimo dokumentų sprendinių neįgyvendinimas ar infrastruktūros neišvystymas negali būti pagrindas riboti privačių asmenų teises.
Jeigu Savivaldybė atsisako derinti projekto sprendinius su numatomais laikinais vietiniais inžineriniais tinklais, numatant juos prijungti prie centralizuotų tinklų, ginčą išspręsti siūloma pasinaudojant žemiau pateiktais svariais argumentais, kriterijais.
Pirmą argumentą įvardija LR Statybos įstatymo 24 straipsnis ir Statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017 , nusakantys: „Pažymėtina, kad LR statybos įstatymo nuostatos bei poįstatyminiai teisės aktai nenumato absoliutaus draudimo projektuoti ir įrengti vietinius inžinerinius tinklus teritorijose, kurios patenka į viešojo vandens tiekėjo zonavimo ribas, jeigu teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais terminais neįgyvendinti šių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai ir numatyta infrastruktūra fiziškai nėra išvystyta iki sklypo ribos. Projektinius sprendinius privalo parinkti kompetentingas projektuotojas, prisiimdamas atsakomybę, kad statinio projektas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (Statybos įstatymo 24 str. 3 dalis). Pareiškėjas vadovaujasi laikinumo principu – projektuojami vietiniai inžineriniai tinklai techniniame projekte yra aiškiai įvardijami kaip laikini. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą statybos leidimo išdavimas su sąlyga dėl vėlesnio prisijungimo prie centralizuotų tinklų (kai jie bus faktiškai nutiesti) visiškai užtikrina aplinkosauginius reikalavimus ir neturėtų prieštarauti neįgyvendintiems specialiojo plano sprendiniams (kol jis koreguojamas ir nėra integruotas į bendrąjį planą).“
Antras argumentas – dėl infrastruktūros plėtros sutarčių prievolės ir pareigų nevykdymo. Pagal Lietuvos Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 7 ir 8 straipsnius: „Atsižvelgiant į tai, kad viešojo vandens tiekėjo infrastruktūra teritorijoje nėra išvystyta, savivaldybės administracija, vadovaudamasi LR Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis, turi pareigą pasiūlyti ir sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį, o ne vilkinti ar mechaniškai atmesti projektą. Įstatymas imperatyviai numato teisinį mechanizmą, leidžiantį suderinti viešąjį interesą ir privačią statybą per trišalius susitarimus su laikinumo išlyga.“
Pagal LR geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 str. 1 dalį būtent savivaldybės institucijos planuoja geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą savo teritorijose ir viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijose rengdamos infrastruktūros plėtros planus, nurodydamos šios infrastruktūros plėtros įgyvendinimo etapus (eigą, eiliškumą) ir finansavimą. Pagal šio straipsnio 2 dalį savivaldybių institucijos turi siekti, kad pagal infrastruktūros plėtros planus visi savivaldybės gyventojai gautų saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas arba turėtų galimybę individualiai apsirūpinti geriamuoju vandeniu ir (arba) individualiai tvarkyti nuotekas.
Faktas, kad Kretingos rajono savivaldybė nuo 2010 m. neužtikrino realaus centralizuotų tinklų įrengimo ir per 16 metų neįgyvendino Specialiojo plano sprendinių, rodo pačios Savivaldybės planavimo klaidas, neveikimą ar negebėjimą veikti. Vėluojančio planavimo naštos (nederinant projektų sprendinių su numatytais vietiniais tinklais) teisiškai kaip ir negalima perkelti ant statytojo pečių, argumentuojant – nori statyti namą šiandien, turi už savo lėšas įrengti inžinerinių tinklų trasą. O šios investicijos kompensacija? Jos tenka laukti metų metus.
Svarbu yra proporcingumo principas ir vartotojo teisės – apie tai kalba LR Konstitucijos 23 straipsnis (Nuosavybės teisė) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) suformuota praktika: „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo gausioje ir nuoseklioje praktikoje yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjekto (savivaldybės) sprendimai turi būti proporcingi ir pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Vien formalus sklypo patekimas į viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijas, pagal (pasenusio, koreguojamo) Specialiojo plano numatytus sprendinius, kai realios galimybės prisijungimo prie numatomų centralizuotų tinklų nėra arba ji nutolusi ekonomiškai neracionaliu atstumu, negali visiškai suvaržyti asmens teisės įgyvendinti numatomą statybą. Statybos leidimo neišdavimas tokiu atveju pažeidžia proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Savivaldybė turėtų ieškoti mažiau ribojančių priemonių – t. y. leisti įrengti vietinius tinklus su teisine prievole prisijungti prie centralizuotų tinklų ateityje, kai naujai parengto (pakoreguoto) Specialiojo plano sprendiniai bus įgyvendinti.“
Išvada: Specialusis planas yra Savivaldybės įsipareigojimas ir gairės plėtrai, o ne nuosprendis piliečiui. Jei Savivaldybės administracija neatliko namų darbų, per 16 metų nesugebėjo įgyvendinti numatytų Specialiojo plano sprendinių ir fiziškai įrengti tinklų trasų numatytose teritorijose, neturėtų reikalauti, kad žmogaus tikslai ir norai įgyvendinti individualią statybą sustotų. Parengtų planų kolizijos negali paralyžiuoti realaus rajono gyvenimo. O pasekmės jau matomos – jaunos šeimos kuriasi gretimame Klaipėdos rajone.
